Hiroko Sakakibara buvo dar maža mergaitė, kai į jos tėvo namus atėję Šiaurės Korėjos agentai bandė įtikinti, kad jų šalyje, iš kurios kilę ir H.Sakakibaros protėviai, kuriamas rojus žemėje.
Septintajame dešimtmetyje jiems buvo sakoma, kad ten jų laukia socialistinė utopija, o visa, ko reikia – darbą, namus, rūbus ir sveikatos apsaugą – garantuos valstybė.
„Buvau labai maža, todėl negalėjau įsijungti į pokalbį, tačiau girdėjau, kaip jie kalba“, – pasakojo H.Sakakibara ir prisiminė raginusi tėtį vykti į Šiaurės Korėją.
Iš viso 1959-1984 metais daugiau nei 93 tūkst. žmonių – daugiausia korėjiečių, japoniškai vadinamų zainichi – išvyko į Korėjos Liaudies Demokratinę Respubliką pradėti naujo gyvenimo po to, kai iš jų Antrojo pasaulinio karo metais buvo atimta Japonijos pilietybė.
Vis dėlto, jie tikina vietoj žadėto rojaus patyrę diskriminaciją, skurdą ir laisvės apribojimą.
Dešimtmečius Šiaurės Korėjoje praleidusios ir į Japoniją galiausiai sugrįžusios keturios moterys ir vyras Pchenjanui iškėlė bylą: siekia žalos atlyginimo už melus ir patirtas kančias. Jie taip pat reikalauja, kad jų giminaičiams būtų suteikta teisė grįžti į Japoniją.
Tačiau zainichi likimas nėra Japonijos vyriausybės prioritetas. Ji daugiausia dėmesio skiria Japonijos piliečiams, kuriuos aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose pagrobė Šiaurės Korėjos agentai.
Pagrobtųjų istorijos tarsi apsėdo japonus bei tapo didžiule bet kokio Tokijo ir Pchenjano santykių atšilimo kliūtimi.
Vis dėlto zainichi – galingas pastaruosius šešis dešimtmečius Šiaurės Korėjoje besitęsiančios humanitarinės krizės priminimas tuo metu, kai Kim Jong Uno režimas siekia dialogo su Vakarais.
Atvykus – didžiulis nusivylimas
H.Sakakibaros tėvams – etniniams korėjiečiams – gyvenimas Japonijoje nebuvo lengvas. Jos tėvui buvo sunku rasti nuolatinį darbą, motiną ištiko širdies smūgis. Dabar 68 metų amžiaus H.Sakakibara prisimena, kad iš jos vaikai mokykloje šaipydavosi todėl, jog ji neturėjo pinigų pietums.
1961 metais šeima įsilaipino į sovietinį keleivį laivą, plaukiantį link Šiaurės Korėjos uosto Čongdžino. H.Sakakibara puikiai prisimena propagandinius plakatus, kurie jos šeimai buvo rodomi prieš išvykimą iš Japonijos. Juose – gražios mergaitės, nuo medžių skinančios raudonus obuolius, idiliški gamtos vaizdai ir modernūs miestai.
Vos įlipusiems į laivą korėjiečiams ėmė kilti abejonės. „Maistas buvo siaubingas, o obuoliai – labai susiraukšlėję“, – prisimena ji.
Kai laivas prisišvartavo uoste, šeima suprato padariusi didžiulę klaidą – juos pasitiko pilkas, nuskurdęs ir tamsus miestas.
Prieplaukoje buvo pilna sulysusių ir nudriskusiais rūbais dėvinčių žmonių, kai kurie vaikai neturėjo batų ar net kelnių.
„Kodėl visa tai taip skiriasi nuo to, ką įsivaizdavau?“, – prisimena savęs tuomet klaususi H.Sakakibara. Ji pridūrė, kad tuomet jautėsi labai nusivylusi. Ją supančius suaugusiuosius apniko tokios pat mintys.
H.Saito: „Mums sakė, kad tai bus rojus, tačiau, akivaizdu, jog tai nebuvo tiesa. Visi pradėjome verkti, prašyti, kad būtume sugrąžinti namo.“
„Mums sakė, kad tai bus rojus, tačiau, akivaizdu, jog tai nebuvo tiesa. Visi pradėjome verkti, prašyti, kad būtume sugrąžinti namo“, – teigė japonė Hiroko Saito, į Šiaurės Korėją atvykusi su korėjiečiu vyru ir vos vienerių sulaukusia dukra.
Paaiškėjo ir tai, kad pažadai, neva jie galės gyventi kur nori, ir dirbti tuos darbus, kuriuos tik užsimanys, buvo melai.
Šiaurės Korėjos vyriausybę į teismą padavusios šeimos tikina, kad dauguma atvykėlių atsidūrė priverstinio darbo stovyklose ar anglies kasyklose. Kai kurie mirė nuo neprievalgio ar ligų, kiti išgyveno pardavinėdami tai, ką atsivežė iš Japonijos ar iš artimųjų atsiunčiamų pinigų.
Pasak H.Sakakibaros, jos tėvas Japonijoje dirbo statybininku, tačiau Šiaurės Korėjoje jam liepta užsiimti žemdirbyste. Jam tai – itin nesisekė, negalėjęs įgyvendinti kvotų vyras greitai patyrė nervinį išsekimą.
Jį uždarė į psichiatrinę ligoninę, kurioje jis mirė 1964-aisiais.
H.Sakakibara tikina, kad mokykloje kentė nuolatines patyčias todėl, jog užaugo Japonijoje.
Japonija turi pripažinti kaltę
Australijos nacionalinio universiteto profesorė Tessa Morris-Suzuk teigė, kad Japonijoje etniniai korėjiečiai buvo laikomi įtartinais, be to, buvo manoma, kad jie, kaip kairiųjų pažiūrų, išnaudoja gerovės valstybės privalumus.
Kai po Antrojo pasaulinio karo imperija iširo ir iš korėjiečių buvo atimta Japonijos pilietybė, vyriausybė ėmė tyliai remti jų išsiuntimo atgal į Šiaurės Korėją kampaniją.
Kampaniją vykdė Generalinė Korėjos gyventojų Japonijoje asociacija, prie jos prisidėjo ir Japonijos Raudonasis kryžius bei Tarptautinis Raudonojo kryžiaus komitetas.
Dauguma į Šiaurės Korėją jau atvykusių imigrantų bandė įspėti giminaičius prie jų neprisijungti. Nors į Japoniją siunčiami laiškai buvo cenzūruojami, kai kurie įsigudrino rašyti ant pašto ženklų nugarėlių ar naudojo kodus, dėl kurių susitarė iš anksto. Pavyzdžiui, tiesa buvo rašoma rašalu, o melai – pieštuku.
Pasak T.Morris-Suzuk, archyvai rodo, kad Japonijos vadovybė žinojo, kas vyksta. Vyriausybė septintojo dešimtmečio pradžioje JK atstovams teigė, kad imigrantų sąlygos Šiaurės Korėjoje buvo labai sudėtingos, tačiau vis tiek rėmė jų grąžinimo kampaniją.
Kanae Doi: „Japonijos vyriausybė turėtų pripažinti savo vaidmenį vykdant istorinę neteisybę, pripažinti, kad aukos vis dar kenčia, ir atsižvelgti į aukų poreikius.“
„Japonijos vyriausybė turėtų pripažinti savo vaidmenį vykdant istorinę neteisybę, pripažinti, kad aukos vis dar kenčia, ir atsižvelgti į aukų poreikius“, – teigė žmogaus teises ginančios organizacijos „Human Rights Watch“ Japonijos padalinio direktorė Kanae Doi.
Savo ruožtu H.Sakakibara dėkinga Japonijai už tai, kad jai leista sugrįžti. Dabar ji nori, kad ją ir jos šeimą gražiais pažadais suvilioję žmonės atsiprašytų.
„Visi darome klaidų. Jiems tereikia pasakyti: „Atsiprašome, norėjome gero, tačiau mums nepavyko“. Tačiau jie nepripažins, kad tai – jų kaltė. Tai man kelia didelį pyktį“, – sakė H.Sakakibara.
