Sekmadienio regioniniai rinkimai trijose iš 16 Vokietijos federalinių buvo suvokiami kaip lakmuso popierėlis, atskleisiantis visuomenės pažiūras į prieštaringai vertinamą A.Merkel pabėgėlių politiką. Jos vadovaujama partija buvo linkusi pasitikėti visuomenės apklausų duomenimis, rodžiusiais tvirtą paramą kanclerei, nepaisant šalyje tvyrančių prieštaringų vertinimų dėl pabėgėlių priėmimo.
CDU nebuvo pasirengusi tam, kas galiausiai pasirodė kaip istorinis nuosmukis. CDU tikėjosi perimti dviejų vakarinių Vokietijos žemių – Badeno Viurtembergo ir Reino krašto-Pfalco – kontrolę, tačiau vietoje to užfiksavo skaudžiausią pralaimėjimą per visą istoriją. Nors CDU išlaikė rytinės Saksonijos-Anhalto žemės kontrolę, tačiau, palyginti su prieš penkerius metus vykusiais rinkimais, taip pat pasirodė prasčiau. Kanclerės sąjungininkai teigia, kad dviejų lokalinių kandidatų sprendimas atsiriboti nuo Merkel pabėgėlių politikos prisidėjo prie pralaimėjimo, nes paskatino kaltinimus nelojalumu. Tačiau, kaip rašo „The Politico“, lemiamas klausimas rinkimuose vis dėlto buvo pati pabėgėlių politika.
Didžiausia rinkimų laimėtoja neabejotinai yra radikali dešinė „Alternatyvos Vokietijai“ (AfD) partija. Ši partija pasitelkė ksenofobišką kampaniją, kuri žaidė visuomenės baimėmis dėl pabėgėlių.
Didžiausia rinkimų laimėtoja neabejotinai yra radikali dešinė „Alternatyvos Vokietijai“ (AfD) partija. Ši partija pasitelkė ksenofobišką kampaniją, kuri žaidė visuomenės baimėmis dėl pabėgėlių. Ši partija Saksonijoje–Anhalte iškovojo kone ketvirtadalį balsų ir finišavo antra. Partija, kuri pirmą kartą dalyvavo rinkimuose, kitose dviejose žemėse gavo daugiau nei 10 proc. balsų, o tai yra rimtas signalas dėl regioninės opozicijos Merkel pozicijai dėl pabėgėlių.
Visos tradicinės partijos patyrė krachą bent vienoje iš žemių. Pavyzdžiui, „Žalieji“ laimėjo Badene-Viurtemberge, tačiau buvo sutriuškinti Reino krašte-Pfalce. Socialdemokratai išlaikė Reino kraštą-Pfalcą, tačiau kitose dviejose žemėse nusmuko iki istorinių žemumų.
Tačiau jokia kita partija nepatyrė tokio smūgio kaip Merkel CDU. Toks rezultatas turės skaudžių padarinių kanclerei tiek Vokietijoje, tiek Europoje. „The Politico“ pristato penkias esmines šių rinkimų išvadas.
1. Europos centras tik ką pasislinko per Bosforo sąsiaurį.
Sekmadienį A.Merkel patirtas pralaimėjimas ją ir kitus Europos lyderius padaro dar labiau priklausomus nuo Turkijos prezidento Recepo Tayyipo Erdogano malonės.
ES lyderiai vėliau šią savaitę turėtų susitikti su Turkijos atstovais, kad dėl pabėgėlių būtų pasiektas susitarimas, kurį Berlynas regi kaip paskutinę geriausią A.Merkel galimybę suvaldyti krizę iki to laiko, kol ji sukels dar daugiau susiskaldymo visoje Europoje. Tūkstančiams pabėgėlių įstrigus stovyklose Graikijos ir Makedonijos pasienyje ir tūkstančiams kitų dar rengiantis į kelią, Europa negali leisti, kad susitarimas su Turkija žlugtų.
Tūkstančiams pabėgėlių įstrigus stovyklose Graikijos ir Makedonijos pasienyje ir tūkstančiams kitų dar rengiantis į kelią, Europa negali leisti, kad susitarimas su Turkija žlugtų.
Ankara puikiai suvokia, kad A.Merkel yra atsidūrusi sudėtingoje padėtyje, ir jau dabar prašo aukštos kainos, kad pašalintų problemą nuo ES pečių – derybų dėl narystės ES pagreitinimo, vizų režimo liberalizavimo Turkijos piliečiams ir milijardinės paramos. A.Merkel vilioja turkus jau kelis mėnesius argumentuodama, kad Turkija yra kiekvieno realistiško sprendimo esminė grandis.
R.T.Erdoganas, puikiai suvokiantis, kad A.Merkel yra izoliuota Europoje ir beprarandanti įtaką savo šalyje, gali siekti išnaudoti šias jos silpnybes bei išsireikalauti ženklios naudos.
2. „Willkommenskultur“ (Svetingumo kultūra) yra mirusi
Iki šiol A.Merkel pavyko atremti atakas prieš pabėgėlių politiką. Ji ignoravo spaudimą iš CDU seserinės Bavarijos partijos įvesti griežtesnę sienų kontrolę ar nustatyti į Vokietiją priimamų pabėgėlių skaičių. Sekmadienio porinkiminės apklausos aiškiai parodė, kad pabėgėlių krizė buvo esminis klausimas rinkėjams apsisprendžiant, ir dauguma rinkėjų nėra patenkinti dabartiniu status quo.
Artimiausiomis dienomis A.Merkel susidurs su atsinaujinusiais savo partijos kolegų raginimais imtis griežtesnių priemonių. Jei susitarimas su Turkija neatneš greito palengvėjimo, A.Merkel veikiausiai neturės kito pasirinkimo, kaip tik sutikti. Jos vyriausybė jau priėmė gausybę naujų teisinių normų, kuriomis siekiama apsunkinti galimą piktnaudžiavimą prieglobsčio taisyklėmis. Tačiau kietosios linijos šalininkai jos partijoje nori daugiau. Šįkart jie neigiamu atsakymu jau veikiausiai nebepasitenkins.
3. Teprasideda lenktynės dėl to, kas pakeis A.Merkel
Iki prasidedant pabėgėlių krizei, Vokietijos kanclerė rodėsi nepajudinama. Tačiau nesugebėjimas susitarti dėl plataus sprendimo europiniu lygiu paliko Vokietiją kone vieną dorotis su problema, o kartu ir susilpnino A.Merkel. Jos populiarumo reitingai vėl siekia daugiau nei 50 proc., tačiau yra nestabilūs. Sekmadienio verdiktas buvo aiškus elektorato perspėjimas, kad vokiečiai prarado kantrybę dėl atsargaus kanclerės požiūrio į krizę. A.Merkel argumentuoja, kad gausybė iššūkių, su kuriais Vokietija susiduria dėl pabėgėlių krizės, negali būti išspręsti pernakt.
Tačiau pralaimėjimas rinkimuose keičia įvykių dinamiką. Pirmą kartą kanclerės kritikai partijos viduje gali pirštu rodyti į rinkimų rezultatus, teigdami, kad jos politika atneša pražūtingų padarinių. Nors vokiečiai yra daugmaž perpus pasidaliję į tuos, kurie remia, ir tuos, kurie nepritaria kanclerės politikai dėl pabėgėlių, daugelis A.Merkel partijos narių yra būtent pastarojoje stovykloje.
A.Merkel partijai jau esant susiskaldžius dėl šio klausimo, tik laiko klausimas, kada atsiras tų, kurie panorės mesti jai iššūkį. Vis dar neįtikėtina, kad A.Merkel gali netekti kanclerės posto iki kitų rinkimų turo, vyksiančio 2017 metų rudenį. Tačiau, jei jai nepavyks pakreipti įvykių sau naudinga linkme, A.Merkel gali arba pati apsispręsti nebesiekti dar vienos kanclerės kadencijos, arba būti priversta tą padaryti.
Nors vokiečiai yra daugmaž perpus pasidaliję į tuos, kurie remia, ir tuos, kurie nepritaria kanclerės politikai dėl pabėgėlių, daugelis A.Merkel partijos narių yra būtent pastarojoje stovykloje.
4. Vokietija kaip ir likusi Europa suka į dešinę
Daugelį metų Vokietija atrodė tarsi sala visoje Europoje, nes joje vis dar nebuvo stipraus populistinio radikalios dešinės judėjimo. Politikos mokslininkai ir apžvalgininkai diskutavo apie tai, kokiu lygiu tai yra susiję su XX amžiaus šalies istorijos trauma. Pasirodo, kad šių rinkėjų visada buvo, tačiau nebalsuodavo. Visose trijose žemėse, kuriose sekmadienį vyko rinkimai, pagrindiniai AfD rėmėjai buvo rinkėjai, kurie praėjusiuose rinkimuose nebalsavo. Radikalai taip pat perviliojo šimtus tūkstančių rinkėjų iš tradicinių partijų, ypač iš A.Merkel CDU. Stiprus AfD pasirodymas atspindi gilų daugelio vokiečių nusivylimą dabartiniu politiniu elitu.
Parama tokioms partijoms kitose valstybėse pasirodė esanti nestabili. Nors nusivylimas pabėgėlių politika pasirodė puiki priemonė AfD partijai skleisti savo žinią, parama radikalioms dešinėms partijoms kitose valstybėse nėra stabili.
Vis dėlto tai, kad partija per pirmus apskritai savo rinkimus trijose žemėse, kuriose sekmadienį vyko rinkimai, sugebėjo surinkti nuo 12,5 iki 24 proc. balsų, yra stulbinamas dalykas. Tai rodo, kad AfD, kuri iš antieuropinio judėjimo virto tipine radikalios dešinės partija, būdinga visoje Europoje, į politinę sceną atėjo ilgam. CDU ir jos seserinė partija CSU gali susigundyti pabandyti atsikovoti prarastus rinkėjus, tačiau kol kas tai pasirodė sunkiai įgyvendinama, nes rinkėjai ieško naujų alternatyvų.
5. Žalia yra nauja juoda
„Žaliųjų“ atstovo ir dabartinio Badeno-Viurtembergo vadovo Winfriedo Kretschmanno pergalė gali turėti svarių padarinių Vokietijos partiniam žemėlapiui. „Žalieji“ šioje žemėje pademonstravo geriausią rezultatą per visą istoriją. Dar labiau stebina, kad tai įvyko Badene-Viurtemberge, kuris ilgą laiką buvo apibūdinamas kaip CDU tvirtovė.
Konservatyvus regionas yra Vokietijos pramoninė šerdis. Ten yra įsikūrę tiek „Mercedes“, tiek „Porsche“, taip pat ir daugelis mažesnių ir vidutinio dydžio kompanijų, kurios sudaro Vokietijos ekonomikos stuburą. Kad ši žemė balsavo už „Žaliuosius“ tik įrodo, kokie nuosaikūs tapo kai kurie šios politinės jėgos atstovai savo senyvame amžiuje. Vadovaujant Winfriedui Kretschmannui – pragmatiškam žilagalviui politikui – Badeno-Viurtembergo „Žalieji“ beveik prarado savo senąjį hipių įvaizdį.
Nors dauguma rinkėjų teigė, kad balsavo už W.Kretschmanną, kurio populiarumo reitingas viršija 80 proc., o ne pačią partiją, „Žaliųjų“ sėkmė vis tiek atveria jiems kelią siekti valdžios ir Vokietijoje. Tiesa, W.Kretschmanno nuosaikumas nėra būdingas daugeliui „žaliųjų“, įskaitant ir didžiąją dalį partijos lyderių Berlyne.
Vis dėlto kalbant apie W.Kretschmanno pergalę, labiausiai stebina tai, kad didelė dalis paramos jam atiteko iš buvusių CDU rinkėjų. Rezultatas parodo, kad labiausiai tikėtina, jog dabar bus suformuota „Žaliųjų“ vadovaujama vyriausybė koalicijoje su CDU, kuri politiniame spalvų žemėlapyje yra vadinama „juodąja“ dėl savo artimumo Katalikų Bažnyčiai.
Tai nebūtų pirmas kartas, kai šios dvi partijos sutaria dėl koalicijos, tačiau tai būtų pirmas atvejis, kai koalicijai vadovautų „Žalieji“. Tarp CDU galimų pasirinkimų po kitų nacionalinių rinkimų taip pat yra „juodai-žalia“ koalicija.
Parengta pagal „The Politico“