„The Washington Post“ apžvalgininkas ir Artimųjų Rytų ekspertas Stevenas A.Cookas pateikia penkis dažniausiai pasitaikančius mitus apie Turkiją, kurie iš tiesų nėra tiesa.
1. Turkija buvo demokratija
Dažnai priimta manyti, kad, pradėjus vadovauti prezidentui Recepui Tayyipui Erdoganui, Turkija tapo autoritarine valstybe. 2015 m. turkų autorius Mustafa Akyolas savo komentare „The New York Times“ šalį apibūdino kaip krypstančią į autoritariją, o po kelių mėnesių sociologas Jasonas Brownlee rašė apie Turkijos nuosmukį į autoritarizmą.
Tačiau tiesa ta, kad Turkija niekada nebuvo demokratija, nepaisant laisvų ir teisingų daugiapartinių rinkimų nuo 1946 m. Nuo 1960-ųjų iki 1997-ųjų Turkijos karinė valdžia atsikratė keturiomis vyriausybėmis, kurios jai nepatiko. Karininkai prižiūrėjo ir antidemokratines konstitucines pataisas, įskaitant ir 1982 m. Konstituciją, kurioje daugiau dėmesio skirta Turkijos valstybės apsaugai nuo žmonių nei politinių ir pilietinių teisių garantavimui. 1997 m. kariuomenė nuvertė Turkijos pirmąją islamistinę vyriausybę, nes premjeras atsisakė priimti įstatymus, kurie pamintų išraiškos laisvę, susilpnintų nepriklausomą žiniasklaidą ir susiaurintų žodžio laisvės ribas.
Kai R.T.Erdogano Teisingumo ir plėtros partija (AKP) atėjo į valdžią 2002 m., ji sumažino kariuomenės vaidmenį politikoje, pažadėjo turkams asmens laisves ir apsunkino politinių partijų ir politikų uždraudimo procesą. Tačiau Turkijos valdžia netrukus pamiršo savo reformas ir per pastarąjį dešimtmetį R.T.Erdoganas naudojosi biurokratija tam, kad pamintų savo politinius oponentus ir prikeltų institucijas, panašias į valstybės saugumo teismus, kuriuos ankstesnė jo vyriausybė panaikino.
2. Turkijos prezidentas yra diktatorius
Po nepavykusio karinio perversmo praėjusių metų liepą, R.T.Erdoganas įvykdė neregėto masto valymus – darbų neteko apie 200 tūkst. žmonių, pradedant policininkais ir baigiant akademikais. Tarptautinė žiniasklaida, tokia kaip „Der Spiegel“, „The Independent“, „The Guardian“, „The Telegraph“, „Newsweek“, „The Huffington Post“ ir „The New Yorker“, vadino R.T.Erdoganą diktatoriumi. Jis net priėmė tokią etiketę. „Jeigu Vakarai ką nors vadina diktatoriumi, mano akimis, tai geras dalykas“, – sakė jis.
Visgi R.T.Erdogano, kuris prieš tapdamas prezidentu nuo 2003 m. iki 2014 m. buvo ministru pirmininku, santykiai su Turkijos piliečiais yra kitokie nei diktatorių, tokių kaip buvęs Tuniso prezidentas Zine'as el-Abidine'as Ben Ali ar Sirijos vadovas Basharas al Assadas.
AKP laimėjo 10 rinkimų iš eilės, nes R.T.Erdoganas laikėsi savo pažadų. Turkai yra turtingesni, sveikesni ir turintys daugiau galimybių nei bet kada anksčiau. R.T.Erdoganas sudarė sąlygas turkams ieškoti savo religinės tapatybės taip, kaip niekada to neleido ankstesnės valdžios. Jo rėmėjams jo laikas valdžioje reprezentuoja teisių ir asmens laisvių revoliuciją. Turkų moterys dabar gali nešioti hidžabus ten, kur anksčiau būdavo draudžiama. Religingiems turkams dabar saugu dalyvauti politikoje.
Rinkimų rezultatai rodo, kad maždaug pusė Turkijos elektorato nemėgsta R.T.Erdogano – už jo korupciją, aroganciją ir valdžios troškimą. Tačiau kita pusė renka jį dėkodami už tas laisves, kurias jis jiems suteikė.
3. Turkija yra sekuliari
Komentatoriai žiniasklaidoje dažnai teigia, kad Turkija yra sekuliari, ypač – jos kariuomenė. Tačiau tokie pareiškimai yra klaidinantys.
Net Turkijos kariuomenė, kuri turėtų būti sekuliarizmo bastionas, yra stipriai susijusi su islamu.
Turkija niekada nebuvo sekuliari – bent ne taip, kaip sekuliarizmą įsivaizduoja, pavyzdžiui, amerikiečiai. JAV Kongresui draudžiama leisti įstatymus, kuriais būtų įtvirtinta valstybinė religija arba apribojamos teisės praktikuoti kurią nors religiją. Turkijoje valdžia ilgą laiką kontroliavo religinio tikėjimo išraišką viešojoje erdvėje. Vyriausybėje yra atskiras aparatas, kuris skirtas valstybės sankcionuotos religinės interpretacijos kūrimui. Turkijos lyderiai taip pat naudojasi tikėjimu, siekdami įtvirtinti savo politinius tikslus. Valdančioji AKP yra islamistinė partija. Kai opozicinės grupės mėgino įtikinti buvusį Islamo bendradarbiavimo organizacijos vadovą 2014 m. kandidatuoti į prezidentus ir oponuoti R.T.Erdoganui, joms nepasisekė. Iš dalies dėl to, kad pats R.T.Erdoganas Turkijoje laikomas jau religingu politiku.
Net Turkijos kariuomenė, kuri turėtų būti sekuliarizmo bastionas, yra stipriai susijusi su islamu. Po 1980 m. perversmo karinė chunta pradėjo mečečių statymo bumą, įskiepijo religiją į valstybinę švietimo programą. Generolas Kenanas Evrenas netgi girdavosi, kad mintinai moka Koraną. Taip buvo daroma tikintis, kad religija depolitizuos visuomenę po dešimtmetį trukusio ypač didelio politinio susiskaldymo.
4. Turkija turi kurdų problemą
Pakankamai sunku rasti straipsnių apie Turkiją, kuriuose nebūtų net paminėta jos „kurdų problema“. Dešimtmečius trunkantis karas tarp Turkijos valdžios ir Kurdistano darbininkų partijos (PKK) tik sustiprina idėją, kad tokia problema yra.
Tačiau nors maždaug 20 proc. Turkijos gyventojų yra etniniai kurdai, dauguma jų laiko save turkais.
Ilgametis konfliktas vyksta tarp Ankaros ir PKK bei „Kurdistano laisvės sakalų“ (TAK) grupuotės. PKK gimė kaip separatistinė marksistinė grupuotė, jaučianti prielankumą Sovietų Sąjungai. Ji pradėjo karą prieš Turkiją 1984 m. Per šiuos 33 metus per šį karą žuvo 30–40 tūkst. žmonių. PKK ir TAK yra prisiėmę atsakomybę už didelį teroristinių išpuolių skaičių Ankaroje ir Stambule. Atsakydama į juos, Turkijos valdžia griežtai dorojasi su šių grupuočių šalininkais šalies pietryčiuose.
Neabejotina – kurdai yra daug kentėję. Ilgus metus buvo neigiamas jų etniškumas, kalba, kultūra. Tačiau vis tiek dauguma iš 15 mln. kurdų yra gerai integravęsi į politinį, ekonominį ir kultūrinį Turkijos gyvenimą. Turgutas Ozalas, Turkijos premjeras devintajame dešimtmetyje ir prezidentas dešimtajame, buvo kurdų kilmės. Kaip ir dabartinis vicepremjeras Mehmetas Simsekas.
Turkija yra vieno asmens vaizduotės vaisius – Mustafos Kemalio, geriau žinomo kaip Atatiurko arba Tėvo Turko.
Daug šalies kurdų yra ištikimi valdančiosios AKP rėmėjai – už ją balsuoja ne tik religingieji kurdai. AKP skyrė daug dėmesio Turkijos pietryčiams, kuriuose daugumą sudaro kurdai, ir tai, kad partija pabrėžė religines vertybes ir musulmonų solidarumą, padėjo atitraukti kurdus nuo radikalios PKK. Tad niekaip negalima sakyti, kad PKK ar TAK Turkijoje reprezentuoja kurdus.
5. Turkija yra praeities galybė
Kai analitikai rašo apie Artimuosius Rytus, jie dažnai Turkiją kartu su Egiptu ir Iranu priskiria tautoms, kurios turi didingą istoriją. Šios valstybės yra didžių civilizacijų paveldėtojos, ne taip, kaip Jordanija, Sirija ar Irakas.
Tiesa, kad europiečiai nesukūrė Turkijos, ją nupiešdami žemėlapyje. Tačiau šalis yra vieno asmens vaizduotės vaisius – Mustafos Kemalio, geriau žinomo kaip Atatiurko arba Tėvo Turko. Jis sukūrė etnonacionalinę valstybę ten, kur jos niekada nebuvo – centrinėje multietninės ir multikultūrinės Osmanų imperijos dalyje.
Kad jiems pasisektų, Atatiurkas su savo šalininkais turėjo pakeisti Anatolijos gyventojų vertybes ir lojalumą. Musulmoniškoje visuomenėje, kuri buvo ištikima lyderiams, politinį ir religinį legitimumą gaunantiems iš islamo, Atatiurkas pradėjo kurti naują valstybę, remdamasis mitais apie turkų etniškumą, kalbą ir ryšį tarp turkų ir žemės.
Kad jiems pasisektų, Atatiurkas su savo šalininkais turėjo pakeisti Anatolijos gyventojų vertybes ir lojalumą.
Tai davė vaisių – kai 1923 m. buvo įkurta respublika, Anatolijos gyventojai buvo turkai, pasišventę tautinei valstybei, kurios prestižas ir autoritetas kilo iš turkiškumo ir atsidavimo progresyviems idealams ir mokslui. Tai ir buvo ankstyvosios respublikos reformų variklis – per jas, pavyzdžiui, buvo atsisakyta osmanų abėcėlės, pradėta nurodinėti, kaip turi rengtis turkai, atsisakyta religijos, kaip valdžios šaltinio, idėjos. Visgi šioms priemonėms sunkiai sekėsi prigyti turkų visuomenėje, tad jų įgyvendinimo sėkmė dažnai priklausė nuo jėgos ir prievartos panaudojimo.
Per pastaruosius devynis dešimtmečius turkams išsivystė „turkiškumo“ jausmas. Tačiau šis jausmas tebėra lengvai pažeidžiamas destabilizacijos ir susiskaldymo. Būtent todėl kurdų kultūrinės autonomijos ar 1,5 mln. armėnų žudynių 1915 m. pripažinimo genocidu klausimai yra tokie jautrūs Turkijos politiniame diskurse.
