Siena iškilo ankstyvą 1961 metų rugpjūčio 13-osios, sekmadienio, rytą – tą dieną iš miego pakirdę berlyniečiai išvydo, jog jų miestas padalytas į dvi dalis. Ši diena buvo pasirinkta neatsitiktinai – Rytų Vokietijos valdžia suprato, kad šiltas vasaros laisvadienis yra palankiausias metas užklupti žmones nepasiruošusius.
Nuo praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio iki sienos iškilimo maždaug 2,5 mln. žmonių pabėgo iš komunistinės Rytų Vokietijos, kurioje iš viso gyveno apie 19 mln. žmonių. Tai paskatino režimą visiškai uždaryti sieną, o tai padaryta per slaptą operaciją „Rožė“.
Naktį iš rugpjūčio 12-osios į 13-ąją dešimtys tūkstančių sargybinių, kareivių ir policininkų paskubomis įrengė kontrolės postus ir pastatė užtvaras, virš kurių buvo nutiesta spygliuota viela, tokiu būdu iš esmės įkalinę savo žmones ir įtvirtinę Šaltojo karo laikų Europos padalijimą į Rytų ir Vakarų blokus.
Po tos nakties, kuri vėliau pavadinta „Spygliuotos vielos sekmadieniu“, dalis iš miego pakirdusių žmonių buvo priblokšti supratę, jog liko įkalinti sovietiniuose sektoriuose, atskirti nuo savo artimųjų, draugų ir mylimųjų, likusių anapus sienos.
Pasaulį šokiravo vaizdai, kuriuose matyti, kaip panikos apimti rytų berlyniečiai, gyvenę Bernauerio gatvėje, kuri ėjo palei sieną, pro savo butų langus šoka į vakarų berlyniečių ugniagesių laikomus tinklus.
Itin įstrigo dramatiškas vaizdas, kuriame buvo matyti po savo langu pakibusi 77 metų Frieda Schulze: jos rankas buvo pastvėrę bute buvę Rytų Berlyno pareigūnai, o už kojų laikė gatvėje apačioje stovėję Vakarų Berlyno ugniagesiai.
Sukrečia ir kitas to meto vaizdas, kuriame užfiksuota apie Bernauerio gatvėje buvusią Susitaikymo bažnyčią iškilusi siena – ji buvo pastatyta tam, kad į šventovę nepakliūtų vakarinėje miesto dalyje gyvenantys tikintieji.
Ilgainiui spygliuotos vielos tvoras pakeitė įtvirtinta betoninė siena, padalijusi Berlyną į dvi dalis, o dar viena siena atskyrė Vakarų Berlyną nuo Rytų Vokietijos.
Siena driekėsi 45,1 km mieste ir 120 km apie Vakarų Berlyną. Ją saugojo tūkstančiai ginkluotų sargybinių, kuriems buvo įsakyta „sustabdyti ar likviduoti“ visus asmenis, įskaitant vaikus, kurie mėgintų kirsti sieną, oficialiai vadintą „antifašistine apsaugine užtvara“.
Vis dėlto maždaug 5 tūkst. žmonių iki istorinės 1989 metų lapkričio 9 dienos, kai prie žlugimo slenksčio atsidūręs Rytų Vokietijos režimas atidarė sieną, pavyko pabėgti, skelbia „Rugpjūčio 13-osios darbo grupė“, kuri renka duomenis apie Berlyno sieną.
Dabar mieste likę tik nedideli šios sienos fragmentai, iš viso 3 kilometrai. Tačiau, nors siena ir buvo nugriauta, nemažai daliai berlyniečių ji vis dar yra vokiečių visuomenės padalijimo simbolis ir priminimas apie Šaltąjį karą, kai viso pasaulio dėmesys buvo sutelktas į šį miestą, kuriame akis į akį susirungė dvi branduolinės supervalstybės.
„Girdisi kaltinimų, kad buvo nugriauta per daug sienos“, – praėjusią savaitę sakė Berlyno meras Klausas Wowereitis.
„Taip gali atrodyti turistams. Tačiau jei prisimintume praeitį, tuo laikotarpiu mes buvome tokie laimingi, kad sienos nebeliko, ir negalėjome sulaukti, kai atvažiuos tie ekskavatoriai pašalinti to, kas šiam miestui atnešė tiek vargo, kas išskyrė šeimas, atėmė tiek gyvybių ir sukėlė tokias kančias“, – sakė jis.
Girdisi kaltinimų, kad buvo nugriauta per daug sienos, praėjusią savaitę sakė Berlyno meras Klausas Wowereitis.
„Vis dėlto galbūt reikėjo palikti jos kiek daugiau, kad išties būtų parodytas padalijimo siaubas“, – pridūrė meras.
Išlikusios sienos atkarpos dabar restauruojamos ir yra saugomos kaip istoriškai svarbūs objektai.
Betono blokai Bernauerio gatvėje, kuri matė ne vieną dramatišką mėginimą pabėgti ir kurioje dabar yra pagrindinis sienos memorialas, bus restauruoti iki šių metų pabaigos, teigia memorialo projekto direktorius Guenteris Schlusche.
„Daugiausia žalos sienai buvo padaryta 1989–1991 metų laikotarpiu“, kai 1989-ųjų lapkričio 9 dieną, atidarius sieną, ją ėmė niokoti suvenyrų medžiotojai, sakė jis.
Vokietijos prezidentas Christianas Wulffas ir kanclerė Angela Merkel, abu užaugę Rytuose, taip pat Berlyno meras K.Wowereitas šeštadienio rytą dalyvaus pamaldose koplyčioje, iškilusioje ten, kur 28 metus stovėjo siena. Mišios bus tiesiogiai transliuojamos per nacionalinę televiziją.
Įvairios organizacijos, tarp jų viena, įsteigta atminti „komunizmo tironijos aukas“, paragino vidudienį visame Berlyne tylos minute pagerbti prie sienos žuvusių žmonių atminimą.
Berlyno viešojo transporto tarnyba pranešė, kad pagerbiant aukas vidudienį sustos autobusai ir traukiniai, o keleiviai apie tai bus informuojami stotyse esančiuose elektroniniuose stenduose.
Apie 1000 žmonių neteko gyvybės mėgindami pabėgti nuo komunistų režimo Rytų Vokietijoje į Vakarus, kur tikėjosi įkvėpti laisvės oro, teigia kai kurios organizacijos. Oficialiais duomenimis, žuvo mažiausiai 136 žmonės.
Artėjant 50-osioms sienos iškilimo metinėms šalies laikraščiai ir televizijos kanalai parengė daugybę interviu su žmonėmis, mėginusiais pereiti sieną, bei specialių laidų ir dokumentinių filmų apie jos istoriją.
Metinių proga taip pat atidaryta virtinė parodų, viena jų veikia Frydrichštrasės stotyje. Ši stotis tuo laikotarpiu, kai miestas buvo padalytas, buvo vienintelis kelias, kuriuo buvo galima metro traukiniu iš Rytų Berlyno pakliūti į vakarinę miesto dalį.
