Atgaivino populiarią sąmokslo teoriją
Neilgas įrašas apie Elžbietą II interneto forumuose ir socialiniuose tinkluose pasirodė (čia, čia, čia, čia, čia, čia, čia) jau kitą dieną po jos mirties.
Jame priminta, kad monarchė 1956-aisiais lankėsi Nigerijoje. Tuomet ji esą „pasirašė tam tikrus dokumentus su vyru, vardu Louisas Odumegwu“.
Be to, esą „pasiėmė (pasiskolino) tris lėktuvus, pakrautus pinigų, priklausančių bankui ACB, tuo metu tai buvo daugiau nei 500 mlrd. svarų“.
Po to karalienė tariamai sumanė karą (kurį konkrečiai, nenurodyta), jo metu sunaikino visus sandorio su minėtu asmeniu dokumentus, o po metų šį likvidavo (kokiu būdu, taip pat nedetalizuota).
„Pateiksime visas detales, kodėl Britanija ir kiti priešinosi šalies, pavadinimu Biafra, sukūrimui“, – rašoma toliau. Iškart po to nurodyta, kad „Britanija buvo 70 proc. sukurta pasitelkus pinigus ir išteklius, kurie buvo pasiskolinti iš minėtos tautos (Biafros)“, bet kitų žadėtų detalių nebepateikta.
Įraše taip pat pabrėžta, kad šių faktų nepamatysime net „netoli „Google“ ar „Wikipedia“, mat „konvencinį srautą kontroliuoja darbotvarkininkai“ (tai yra užuomina į populiarią sąmokslo teoriją, esą COVID-19 pandemija buvo paremta melagingais duomenimis ir surežisuota siekiant užvaldyti visą pasaulį).
Taip pat skaitykite: Sąmokslo teorijų kolekcija: COVID-19 sugalvota dėl 5G ryšio ir siekiant užvaldyti pasaulį
Galiausiai pridėtas lakoniškas paaiškinimas copied (angl. „nukopijuota“ – tai reiškia, kad vienas ar kitas įrašas nėra autentiškas, o perrašytas iš kitur).
Taip pat – frazė „RIP to an Agendist“ („Tesiilsi ramybėje darbotvarkininkas“). RIP angliškai skamba „Rest In Peace“, tačiau šiuose įrašuose ji iššifruota su groteskiška klaida (arba taip parašyta sąmoningai) – „Rest In Pieces“ reiškia „tesiilsi gabalais“.
Nors kai kurie iš paminėtų faktų yra teisingi, kai kurios išvados ir interpretacijos yra klaidingos.
Paskolino rolsroisą?
Šiame painiame įraše užkoduotos kelios istorijos, kurios geriau gali būti žinomos tik išmanantiems Elžbietos II biografiją ir JK ar Nigerijos istoriją.
Seras Louisas Phillipas Odumegwu Ojukwu (taip skamba jo vardas) buvo Nigerijos verslininkas, daugybės įmonių ir Nigerijos vertybinių popierių biržos įkūrėjas, pastarosios ir Afrikos kontinentinio banko (African Continental Bank – greičiausiai jo sutrumpintas pavadinimas paminėtas įraše) prezidentas.
1909 m. gimęs vyras taip pat vadovavo arba priklausė tokių kompanijų, kaip „Shell Oil Nigeria“, „Guinness Nigeria“, „Nigerian National Shipping Line“, „Nigerian Cement Factory“, „Nigerian Coal Corporation“, direktorių valdyboms. Be to, per pirmuosius nacionalinius respublikos rinkimus L.Odumegwu buvo išrinktas į parlamentą.
Prieš pat mirtį 1966 m. rugsėjį verslininkas buvo sukaupęs tiek turto, kad šiandien jis būtų vertas 4 mlrd. JAV dolerių. Pinigus vyras uždirbo daugiausia importuodamas džiovintą žuvį, užsiimdamas tekstilės, cemento ir transporto verslu.
Turtuolis aktyviai reiškėsi politikoje dar iki nepriklausomybės (ją Nigerija paskelbė 1960 m. spalio 1 d.), finansavo politinę partiją – Nigerijos ir Kamerūno nacionalinę tarybą.
Sovietų Iljušino bombonešiai skriejo virš galvos, numesdami 1 tūkst. svarų bombas ant šiaudinių kaimų.
L.Odumegwu mirė 1966-aisiais, likus mažiau nei metams iki Nigerijos pilietinio karo, kuris greičiausiai minimas įraše. Jo gyvybė užgeso Nkalagu mieste, kuris žinomas dėl didžiulių kalkakmenio, reikalingo cementui gaminti, išteklių. Vyras ten lankėsi siekdamas įtikinti vienos iš etninių grupių – igbo – atstovus dalyvauti Lagoso konferencijoje. Naktį po šio susitikimo turtuolis pasijuto blogai ir netrukus mirė. Nėra jokios informacijos, kad su tuo būtų susijusi monarchė.
Dešimtmečiu anksčiau Elžbieta II išties lankėsi Nigerijoje, britų kolonijoje, kuri tik po kelerių metų paskelbė nepriklausomybę. Formaliai monarchė 1953-1963 m. buvo Nigerijos karalienė.
Šalies šiaurėje monarchė buvo vežiojama „Rolls Royce Silver Wraith“ – pirmuoju pokariniu rolsroisų modeliu. Esą vienintelis tokio lygio automobilis tuometėje Nigerijoje priklausė Kano (valstijos, kurios sostinė tokiu pačiu pavadinimu yra antras pagal dydį šalies miestas) emyrui Alhaji Mohammedui Sanusi I.
Pagal kitą versiją, automobilis buvo pasiskolintas iš L.Odumegwu, kuris Antrojo pasaulinio karo metais britams skolino savo sunkvežimius, o už tai buvo paskelbtas Britų imperijos riteriu.
1952-ųjų „Rolls-Royce“, kuriuo važinėjo Elžbieta II, vėliau buvo perdažytas žaliai ir baltai (Nigerijos spalvomis), gavo valstybinio numerio lentelę su užrašu „Amir Kano“ („Kano emyras“) ir buvo pastatytas Britų aukštosios komisijos rezidencijoje Abudžoje.
Po Oksfordo – į karą
Turtuolio sūnus Chukwuemeka Odumegwu Ojukwu buvo nuo Nigerijos atsiskyrusios ir vos keletą metų gyvavusios Biafros valstybės karinis bei politinis lyderis. 22-ejų baigęs istorijos magistro studijas Oksfordo universitete, vėliau jis taip pat užgyveno milijardinį turtą.
Įraše minima būtent ši valstybė, susijusi su vienu juodžiausių Jungtinės Karalystės istorijos puslapių. Iš dalies pripažinta Biafros Respublika egzistavo 1967-1970 m.
Jos atsiradimas susijęs su kruvinais įvykiais Nigerijoje. Nepriklausomybę paskelbusi Vakarų Afrikos šalis stokojo ekonominio ir politinio stabilumo, ją purtė etniniai nesutarimai, dukart nesėkmingai bandyta įvykdyti karinius perversmus. Šiaurėje, kur dominavo hausa etninė grupė, nepasitenkinimas turtingesniais ir labiau išsilavinusiais igbo žmonėmis išaugo į smurtą.
1966-ųjų rugsėjį ten buvo nužudyta, skirtingais duomenimis, 10-30 tūkst. igbo. Milijonas jų pasitraukė į šios etninės grupės dominuojamus pietryčiu.
Visų regionų atstovų bandymai pasiekti taikų susitarimą buvo nesėkmingi. 1967 m. gegužės 30 d. pietrytinių teritorijų karinis lyderis pulkininkas leitenantas (vėliau generolas) O.Ojukwu, įpareigotas konsultacinio susirinkimo, vienašališkai paskelbė regioną suverenia ir nepriklausoma respublika, pavadinimu Biafra. Federalinės vyriausybės vadovas generolas Yakubu Gowonas ją pripažinti atsisakė, tad netrukus įsiplieskė pilietinis karas (taigi jis nebuvo sumanytas karalienės).
Pirmaisiais mėnesiais Biafros kovotojams sekėsi. Jauną valstybę pripažino Dramblio Kaulo Krantas, Gabonas, Haitis, Tanzanija, Zambija. Kai kurios kitos šalys – Ispanija, Norvegija, Pietų Afrika, Prancūzija, Portugalija, tuometinė Rodezija, Vatikanas, nors formaliai nepripažino, ją rėmė. Pagalbos ji sulaukė ir iš nevyriausybinių organizacijų, pavyzdžiui, „Joint Church Aid“.
Mirė iš bado
Bet netrukus gerokai skaitlingesnės Nigerijos pajėgos ėmė Biafros karius stumti į jų teritorijos gilumą. Jau spalį krito respublikos sostinė Enugu, kiek vėliau ji prarado uostus, o teritorija susitraukė iki dešimtadalio buvusio dydžio. Šalyje įsivyravo badas ir įvairios ligos, todėl Biafrai oru buvo tiekiamas maistas ir vaistai. Nepaisant to, per pustrečių metų nuo bado mirė bemaž 2 mln. Biafros gyventojų (du trečdaliai iš jų buvo vaikai).
Afrikos vienybės organizacija, popiežius ir kiti užsienio veikėjai siekė kovotojų susitaikymo. Tačiau daugelis valstybių pripažino Y.Gowono režimą kaip visos Nigerijos valdžią, o JK ir SSRS tiekė jam ginklus.
Britų karo korespondentas, ne vienos knygos autorius Frederickas Forsythas, savo akimis matęs šį karą nuo trečios dienos, savo šalies vaidmenį jame įvertino kaip gėdingą, dėl kurio nereikėtų didžiuotis.
Pamatęs realią situaciją ir kaip viskas skyrėsi nuo to, kuo jis naiviai tikėjo stebėdamas iš Londono, žurnalistas po pusmečio paliko BBC ir vėl išvyko į Vakarų Afriką. Nors įspėjo O.Ojukwu neskleisiąs ne tik Nigerijos vyriausybės, bet ir jo propagandos, pastarasis leido britui pasilikti.
„Didžiosios Britanijos slaptas kišimasis sustiprėjo, – tokius įspūdžius iš ano meto 2020-aisiais perpasakojo F.Forsythas. – Ginklai ir amunicija tyliai pasipylė, kai Whitehall (Londono gatvė, kur įsikūrę nemažai vyriausybės įstaigų, – red. past.) bei Haroldo Wilsono vyriausybė melavo ir visa tai neigė.
Misionieriai pastebėjo iš tankių krūmynų išlendančias motinas, kurios nešėsi vaikus, virtusius gyvais griaučiais, bet išsipūtusiais pilvais.
Gerokai išsiplėtusi, su naujais ginklais ir slaptomis patarėjų komandomis, Nigerijos armija įsiveržė į Biafrą, kai gynėjai bandė atsimušti keliomis kulkomis per dieną. Sovietų Iljušino bombonešiai skriejo virš galvos, numesdami 1 tūkst. svarų bombas ant šiaudinių kaimų. (…)
Misionieriai pastebėjo iš tankių krūmynų išlendančias motinas, kurios nešėsi vaikus, virtusius gyvais griaučiais, bet išsipūtusiais pilvais. Katalikų kunigai atpažino ūminio baltymų nepakankamumo simptomus.“
Išbadėjusių vaikų vaizdai britams atvėrė akis. Pasipylė klausimai parlamentarams, prasidėjo demonstracijos, buvo atakuojamas premjeras H.Wilsonas. Ši istorija nuvilnijo per Europą, paskui – ir JAV.
1969 m. balandį krito ir naujoji Biafros sostinė Umuahia. Po mažiau nei metų – 1970-ųjų sausį – O.Ojukwu pasitraukė į Dramblio Kaulo Krantą, o respublika pasidavė Nigerijos pajėgoms.
Publikacija parengta 15min bendradarbiaujant su „Facebook“, kuria siekiama stabdyti klaidinančių naujienų plitimą socialiniame tinkle. Daugiau apie programą ir jos taisykles – čia.
