Nobelio taikos premiją pelnęs dvasinis ir politinis lyderis, kuris būdamas 90-ies ramiai mirė antrąją Kalėdų dieną, pats iš anksto suplanavo savo laidotuvių ceremoniją, nes norėjo, kad ji būtų kukli.
Pamaldos prasidėjo giesme ir smilkalus deginančių bei žvakes nešančių dvasininkų procesija bažnyčioje, kur D.Tutu kremuoti palaikai taip pat bus palaidoti.
Kovotojo su apartheidu Pietų Afrikos Respublikoje (PAR) ikonos D.Tutu palaikai anglikonų Šv. Jurgio katedroje buvo pašarvoti ketvirtadienį ir penktadienį, kad kuo daugiau žmonių galėtų atsisveikinti su itin mėgtu ir gerbtu dvasininku bei teisių gynėju.
Po privataus kremavimo D.Tutu pelenai bus palaidoti Šv. Jurgio katedroje – jo buvusioje parapijoje, kur nuo pirmadienio iki penktadienio po 10 minučių nuo vidurdienio jam atminti skambėdavo varpai.
Pagal velionio norą, laidotuvės bus paprastos.
„Jis nenorėjo jokio pretenzingumo ar didelių išlaidų, net prašė, kad karstas būtų kuo pigesnis“, – pranešė jo fondas.
Laidotuvių dieną katedroje bus tik velionio šeimos gvazdikų puokštė.
Laikantis kovos su COVID-19 priemonių, laidotuvėse dalyvaus tik 100 žmonių.
D.Tutu norėjo, kad būtų apribotos ir karinės ceremonijos.
„Vaivorykštės tauta“
PAR prezidentas Cyrilas Ramaphosa, kuris perskaitys panegiriką, suteikė D.Tutu laidotuvėms specialios kategorijos laidotuvių statusą, koks paprastai suteikiamas prezidentų ir labai svarbių žmonių laidojimui.
Jis taip pat įteiks margaspalvę PAR vėliavą mirusiojo našlei Leah (Li), kaip priminimą, kad jos vyras yra pavadinęs šalį po apartheido „Vaivorykštės tauta“.
D.Tutu ir Leah susituokė 1955-aisiais ir susilaukė keturių vaikų.
1996 metais D.Tutu atsisakė arkivyskupo pareigų, kad galėtų vadovauti Tiesos ir susitaikymo komisijai, tyrusiai brutalią PAR praeitį.
Dėl senyvo amžiaus ir prostatos vėžio Nobelio taikos premijos laureato sveikata pastaraisiais metais buvo silpna, jis nebedalyvavo viešajame gyvenime.
Iš pilko dangus krentant šlapdribai, gedintieji buvo pakviesti į katedrą. Lietus, pasak istoriko Khaya Ndwandwe, „reiškia palaimą“ ir rodo, kad D.Tutu „siela laukiama“ danguje.
Tarp gedinčiųjų – velionio artimi draugai ir šeimos nariai, dvasininkai ir svečiai, įskaitant buvusią Airijos prezidentę Mary Robinson, kuri perskaitys maldą.
Taip pat velionio pagerbti atvyko Elita – paskutiniojo apartheido režimo lyderio Frederiko Willemo de Klerko našlė.
Visgi į laidotuves neatvyko vienas geriausių Tutu draugų Dalai Lama. Jam sutrukdė vyresnis amžius ir pandeminiai apribojimai, prie bažnyčios naujienų agentūrai AFP teigė jo atstovas Ngodupas Dorjee.
Per pamaldas pamokslą sakys ilgametis D.Tutu draugas, jau į pensiją išėjęs vyskupas Michaelas Nuttallas, kuris buvo Anglikonų bažnyčios pastorius, kai D.Tutu ėjo Keiptauno arkivyskupo pareigas.
Tarp abiejų vyrų užsimezgė tvirta draugystė, daugeliui parodžiusi, kaip baltasis lyderis gali padėti juodaodžiui lyderiui. M.Nuttallis yra parašęs atsiminimų knygą „Antras po Tutu“ (Number Two to Tutu) apie jų draugystę.
Kovotojas
Vyraujant apartheidui, PAR baltųjų mažuma vykdė rasinės segregacijos politiką, kurią įtvirtino daugybe rasės ir rasinės segregacijos samprata pagrįstų įstatymų, o policija negailestingai persekiojo oponentus, kurie buvo nužudomi arba įkalinami.
Kai Nelsonas Mandela ir kiti lyderiai buvo nuteisti kalėti dešimtmečius, 8-ajame dešimtmetyje D.Tutu tapo kovos simboliu.
D.Tutu vykdė nenuilstamą agitaciją būdamas užsienyje, viešai smerkdamas JAV, Didžiąją Britaniją ir Vokietiją bei kitas šalis už tai, kad jos neįvedė sankcijų apartheido režimui.
Namuose iš savo sakyklos jis smerkė policijos smurtą prieš juodaodžius, įskaitant šaudymą į mokinius per 1976 metais Sovete įvykusį sukilimą. Nuo kalėjimo D.Tutu išgelbėjo tik jo užimama padėtis bažnyčioje.
Viešųjų darbų ir infrastruktūros ministrė ir kovos su apartheidu aktyvistė Patricia De Lille priminė daugybę protesto eitynių, kurioms vadovavo D.Tutu.
Jo buvimas, pasak P.De Lille, buvo tarsi nematomas skydas, apsaugantis nuo policijos kulkų ir ašarinių dujų, „nes jie jo bijojo“.
Humoras
Po to, kai apartheidas buvo panaikintas ir PAR 1994 metais įvyko pirmieji laisvi rinkimai, D.Tutu pirmininkavo Tiesos ir susitaikymo komisijai, kuri paviešino siaubingas detalės, atskleidusias praeities siaubą.
Vėliau jis be baimės griežtai kritikavo į valdžią atėjusį Afrikos nacionalinį kongresą (ANC) dėl korupcijos, pažinčių kultūros ir nekompetentingumo.
D.Tutu moralinė tvirtybė ir aistra neatsiejami ir nuo jo savikritiško humoro bei užkrečiamo juoko.
Savo laidotuvėms D.Tutu kaip pagrindinę citatą pasirinko eilutę iš Evangelijos pagal Joną iš Naujojo Testamento raštų, kurioje aprašyta, kaip Jėzus kreipėsi į savo mokinius po paskutinės vakarienės.
Joje rašoma: „Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus kad myliu.“
