Vietos gyventojai ir aktyvistai išėjo į gatves įvairiuose Ispanijos, Italijos, Portugalijos ir Graikijos miestuose, kai kurie apsiginklavę vandens šautuvais ir lipdukais, raginančiais triukšmingus lankytojus grįžti namo.
Protestuotojai teigia, kad dėl pernelyg didelio turizmo kyla būsto kainos, spartėja gentrifikacija ir dar labiau senka jau ir taip išsekę vandens ištekliai. Tokiuose sausros kamuojamuose miestų centruose kaip Barselona turistai suvartoja gerokai daugiau vandens nei vidutinis gyventojas. Išdžiūvusioje Sicilijoje keli miestai dėl vandens trūkumo pradėjo atsisakyti turistų.
Vyriausybės savo ruožtu yra mažiau linkusios įgyvendinti ilgalaikes priemones. Daugeliui ES šalių, ypač Pietų Europoje, turizmas yra pagrindinis ekonomikos ramstis: Kroatijoje jis sudaro 11,3 proc., o Portugalijoje, Graikijoje, Ispanijoje ir Italijoje – nuo 6 iki 8 proc.
Po to, kai pandemija dvejiems metams beveik sustabdė turizmą, žmonės, norintys keliauti, ėmėsi vadinamojo „keršto turizmo“ – veržiasi į keliones, į kurias negalėjo leistis Covid-19 metu.
Iš dalies dėl turizmo Ispanija, Portugalija ir Graikija, kurios ilgą laiką buvo atsilikėlės tarp didžiųjų Europos ekonomikų, 2023 m. pasiekė geresnius rezultatus nei likusi ES dalis. Nors BVP visame bloke augo 0,5 proc., Portugalijos, Graikijos ir Ispanijos ekonomikos rodiklis viršijo 2 proc.
„Žiniasklaidoje matome tai, ką pradėjome pastebėti dar prieš pandemiją“, – leidiniui „Politico“ sakė Jungtinių Tautų turizmo agentūros rinkos žvalgybos, politikos ir konkurencingumo direktorė Sandra Carvão.
„Jau tada matėme judėjimą ir protestus prieš turizmą lankytinose vietose, ir matome, kad jie sugrįžta“, – sakė ji.
Kylanti temperatūra, silpnėjantys nervai
Liepos pabaigoje Palma de Maljorkoje susirinko apie 20 000 prieš turizmą nusiteikusių aktyvistų, reikalaujančių pakeisti turizmo modelį, kuris, pasak jų, kenkia Balearų saloms, kurių pagrindinės trys salos yra Maljorka, Menorka ir Ibisa.
2023 m. bendras turistų skaičius salose išaugo iki 14,4 mln. turistų – tai didžiulis skaičius salose, kuriose ištisus metus gyvena apie 1,2 mln. gyventojų.
Barselonoje per mažesnio masto protestą aktyvistai vandens pistoletais apipurškė užsienio lankytojus. Ispanijos turizmo ministras pasmerkė šią akciją, sakydamas, kad jie neatspindi šalies svetingumo kultūros. Gatvėse ir viešosiose erdvėse visoje Ispanijoje pasirodė lipdukų ir grafičių, kuriuose minimi „guiris“ – švelniai paniekinantis šnekamosios kalbos terminas, kuriuo vadinami turistai, turintys problemų dėl pagarbos vietos įstatymams ir kultūrai.
Panašūs protestai prieš turizmą šią vasarą vyko įvairiuose Ispanijos miestuose, įskaitant Madridą, Malagą, Granadą ir Alikantę. Už Ispanijos ribų, tokiose turistų pamėgtose šalyse kaip Portugalija, Italija ir Graikija, taip pat vyko įvairaus masto protestai.
Didesnė problema nei asmenukių draudimai
Miestai su pernelyg dideliu turizmu kovoja baudomis, rinkliavomis ir draudimais – ir tai daro nevienodai sėkmingai.
Kai kurie iš jų įvedė silpnesnes taisykles, kad atgrasytų turistus: draudžiama daryti asmenukes Italijos Portofino miesto teritorijose, Romoje negalima sėdėti ant Ispanijos laiptų, Kroatijos Dubrovniko ir Graikijos Santorinio miestuose negalima plaukioti dideliais kruiziniais laivais, o Činkve Terėje (Cinque Terre) – avėti „flip flopsus“.
Venecijoje valdžios institucijos įvedė simbolinį 5 eurų įėjimo mokestį, kad apribotų turistų skaičių. Tačiau ši priemonė nepasiteisino, o sukėlė dar daugiau vietos gyventojų protestų, kurie teigė, kad miestas buvo paverstas pramogų parku.
Kai kur imtasi griežtesnių draudimų: Barselonos meras birželio mėn. paskelbė, kad miestas iki 2028 m. uždraus trumpalaikę butų nuomą turistams, siekdamas išvengti didžiausio Europoje kylančio būsto trūkumo. Per pastarąjį dešimtmetį panašias priemones patvirtino Kanarų salos, taip pat Berlyno ir Lisabonos miestai.
Pasak S.Carvão, sėkminga turizmo strategija turi būti orientuota į ekonominio, socialinio ir aplinkosauginio poveikio pusiausvyrą, joje turi būti atsižvelgiama į paklausos lygį, taip pat į vietovės pajėgumą (miesto dydžio, infrastruktūros ar išteklių požiūriu).
S.Carvão nurodė Amsterdamą kaip pavyzdį miesto, kuris sėkmingai kontroliuoja turizmą.
Šis miestas, įgijęs Europos vakarėlių sostinės reputaciją, uždraudė rūkyti žolę savo raudonųjų žibintų kvartale ir pradėjo kampaniją, skirtą jauniems, triukšmingiems britams, atvykstantiems tik pasilinksminti. Neseniai jis taip pat paskelbė draudimą statyti naujus viešbučius.
Priešingai nei kitos vietovės, kurios griežtai draudžia keliautojus, kai kurios pasirinko atviresnį požiūrį: Kopenhaga siūlo apdovanojimus, kad paskatintų klimatui draugišką turistų elgesį. Važinėjantys dviračiu, važinėjantys viešuoju transportu ar mieste renkantys šiukšles gali gauti nuo nemokamo kavos puodelio iki nemokamo įėjimo į muziejų.
„Strategija turi būti trijų aspektų junginys. Reikia duomenų apie judėjimą, valdymo – aktyvaus gyventojų išklausymo, o trečiasis aspektas – įvairių politikos priemonių derinys“, – sakė S.Carvão.
