Geopolitinė beprotybė Dvani kaime išnyra spygliuotomis vielomis ir kelio ženklais, skelbiančiais apie „Pietų Osetijos Respublikos sieną“.
Toks kelio ženklas – žalias, su rusiškais užrašais – stovi net pačiame Dvani kaime, vienoje iš pagrindinių gatvių. Vietiniai žino: ten geriau nesirodyti, nes mikliai išdygs rusų pasieniečiai su šunimis ir nutemps į areštinę.
„Dėdė liko ten, – modamas Pietų Osetijos pusėn sako 47 metų gruzinas Georgijus. Jo namas, kurio rūsyje verda naminė vynuogių degtinė čača, stovi prie pat žaliojo ženklo. – Kartais susitinkame prie tvoros ir per penkiasdešimt metrų pasirėkaujame.“
Praslinko dešimtmetis nuo Rusijos ir Gruzijos karo. Griuvėsiai seniai išvalyti, žuvusieji palaidoti. Fronto masyvas susitraukė iki spygliuotos vielos, o vietiniai žmonės prisiminimus nugludino iki frazių.
Liko tik beprotybė. Geopolitinė ir toji žmogiška, vis dar kamuojanti karo aukas.
Ignoravo tautines mažumas
Šiaurinės Gruzijos kalnuose nesantaika tarp gruzinų ir osetinų įsiplieskė prieš šimtmetį, mat po Pirmojo pasaulinio karo vieni siekė sukurti nacionalinę valstybę, kiti – prisidėti prie bolševikinės Rusijos. Pradžioje konfliktas tik ruseno, bet 1919 metais pratrūko krauju ir liepsnomis.
Susirėmimai baigėsi kompromisu, naudingu gruzinams – Pietų Osetija tapo autonomine respublika Gruzijos valstybės sudėtyje.
„Sovietų laikotarpiu gruzinai ir osetinai sugyveno, lankė tas pačias mokyklas, buvo mišrios šeimos, problemų didesnių nebuvo“, – sako Tbilisyje gyvenantis saugumo ekspertas Gražvydas Jasutis. Jis yra socialinių mokslų daktaras, daug metų nagrinėjantis Kaukazo karus ir politiką.
Nesantaika vėl įsiplieskė griūvant sovietų imperijai. Tada gruzinai siekė atkurti nacionalinę valstybę, bet osetinai reikalavo didesnių autonominių teisių. Gruzijos nacionalistai į tokius reikalavimus atsakė jėga.
„1990-aisiais buvo tokių judėjimų prieš osetinus, vyko osetinų kaimų valymai, – sako G.Jasutis. – Pavyzdžiui, Boržomyje gyveno didelė osetinų bendruomenė. 1990 metais jie buvo priversti palikti savo gimtąsias vietas ir persikelti kitur.“
Gruzijos teritorijoje gyveno daug etninių mažumų, bet šalį valdę nacionalistai ignoravo jų teises. Pritrūko integralaus požiūrio į etnines mažumas, sako saugumo ekspertas G.Jasutis.
Konfliktą pavyko užgniaužti. Gruzijos šiaurėje ilgai tvyrojo ramybė, bet galiausiai vėl išsiveržė pyktis.
Dabar jau sudėtinga tiksliai atsakyti, kodėl 2008 metų rugpjūčio pradžioje Pietų Osetijoje prasidėjo ginkluoti susirėmimai – dėl prezidento Michailo Saakašvilio ambicijų ar dėl osetinų provokacijų – tačiau faktas, kad po savaitės į Gruzijos teritoriją įžengė Rusijos ginkluotosios pajėgos ir prasidėjo tikras karas.
Kaimą aptvėrė spygliuota viela
Gruzijos šiaurės kalnuose esantis Dvani kaimas taip pat patyrė karą, kai 2008 metų vasarą iš kalnų nusileido rusų ir osetinų kariai.
„Artilerija šaudė, kareiviai praėjo, – pasakoja 62 metų gruzinas Arvelotas. – Nebuvo tankų, tik pėstininkai ir mašinos.“
Vietiniai pasakoja, kad sviediniai ir gaisrai supleškino apie pusšimtį trobų. Žuvo trys gyventojai, buvo sužeistų, nukankintų, išprotėjusių. Įsibrovėliai plėšė namus, atėmė traktorius, mašinas, gyvulius ir kitą turtą.
„Mano pusbrolis žuvo, – pasakoja 59 metų gruzinas Vaso. – Per karą pirmas dvi savaites gyvenau čia, bet vėliau valdžia liepė palikti kaimą dėl saugumo.“
Po karo gyventojai sugrįžo. Ir gyvenimas tęsiasi.
Dabar Dvani kaime gyvena apie 350 žmonių. Dauguma senyvo amžiaus, mat jaunimas išvažiavo į Gruzijos didmiesčius arba į kaimynines šalis, tarp jų ir Rusiją.
„Oi, puikiai gyvename! Geriau nebūna!“ – sarkastiškai atšauna gruzinas Arvelotas, paprašytas papasakoti apie gyvenimą. Vyras sako tris kartus sėdėjęs kalėjime už kriminalinius nusikaltimus, tada sugrįžęs į gimtąjį kraštą ir dabar dirbąs prie ūkio.
Dauguma gruzinų čia augina daržoves, tik nedaugelis turi gyvulių ar žemės ūkio technikos. Žmonės pasakoja, esą anksčiau derlių pardavinėdavo osetinų turguose, bet dabar viską patys suvalgo – nebėra kur parduoti.
Gruzinų ir osetinų bendravimą pakeitė vadinamoji borderizacija.
Po karo Dvani liko Gruzijos sudėtyje, todėl rusai aptvėrė kaimą iš trijų pusių – vakarų, šiaurės ir rytų – taip atskirdami Pietų Osetijos teritoriją. Spygliuota viela ir ženklai perkirto kelius į kaimyninius kaimus, todėl gruzinai nebegali nuvažiuoti į osetinų turgus, parduotuves ar pas giminaičius.
„Anksčiau prekiaudavome su jais, bet dabar nebegalime“, – aiškina Vaso. Kalba ne piktai, bet nusivylęs.
Vadinamoji borderizacija smarkiai pakeitė gyvenimą ir Dvani kaime, ir pačioje Pietų Osetijoje.
Per sieną gabena maistą
Kalno viršūnėje žolė glemžiasi tranšėją, išraustą per karą. Jos gylio tiek ir teliko, iki kelių, užtat pasilipus ant suirusios kulkosvaidžio pozicijos atsiveria vėjuota erdvė: tolumoje matyti įduba tarp kalnų, joje – osetinų kaimas, kelias, upeliūkštis, nušiuręs miškas. Per žiūronus gali įžiūrėti ir anoje pusėje slampinėjančias žmogystas.
Ir dar matyti Rusijos FSB pasienio apsaugos tarnybos bazė.
Tai – modernus pastatų kompleksas, švytintis skurdžiame landšafte. Barakai, ryšio antenos, technikos garažai, futbolo stadionas. Kieme – nė gyvos dvasios, bet Europos Sąjungos stebėjimo misijos (EUMM) pareigūnai tikina, kad ten gyvena apie 60–70 rusų pasieniečių. Jie prižiūri Gruziją ir Pietų Osetiją skiriančią ribą: važinėja visureigiais, jodinėja žirgais, patruliuoja su vokiečių aviganiais, stebi teritoriją vaizdo kameromis.
Pagrindinė pasieniečių užduotis – gaudyti vietinius, kertančius konflikto liniją. Sulaikytuosius uždaro į areštinę ir praneša apie tai EUMM pareigūnams. Europiečiai informaciją perduoda Gruzijos teisėsaugai.
„Daugiausia jie sulaiko ūkininkus ir piemenis, einančius į savo žemes“, – sako Gruzijos susitaikymo ir pilietinės lygybės ministrė Ketevan Cichelašvili.
Rusai sulaikytuosius paleidžia tą pačią dieną arba palaiko kelias paras, jeigu žmogus pagautas ne pirmą kartą. Be to, nelaimėliai turi susimokėti administracinę baudą – apie 30 eurų, pusę gruziniškos pensijos.
Sako, vien iš Dvani kaimo apie 30–40 žmonių buvo sulaikyti ir nubausti, kai netyčia ar su tikslu kirto menamą ribą.
Tokios rusų pasieniečių bazės veikia ne tik Dvani kaime, bet palei visą Gruzijos ir Pietų Osetijos ribą.
Vienas gruzinų žvalgybos pareigūnas, atsakingas už informacijos rinkimą okupuotose teritorijose, rodė žemėlapį, kuriame buvo sužymėtos Rusijos FSB pasienio tarnybos bazės – jų yra 19.
Vadinamosios borderizacijos esmė – visiškai aptverti ir atskirti Pietų Osetijos teritoriją, kad žmonės ten patektų tik per rusų kontroliuojamus postus.
Dabar veikia 4 oficialūs praėjimo punktai. Juose budi Rusijos pasieniečiai, šalimais prižiūri Gruzijos policijos pareigūnai.
Pastarieji netikrina žmonių, kertančių konflikto liniją, mat gruzinai laikosi pozicijos, kad tai yra jų šalies vidaus teritorija. O rusai praeinančius tikrina griežtai – beveik neįmanoma patekti į Pietų Osetiją be vadinamojo osetinų paso arba specialaus leidimo.
„Jiems patiems tai kelia ekonominių problemų, – sako įtakingas Gruzijos valstybės saugumo tarnybos pareigūnas, prašęs neminėti jo vardo. – Pietų Osetijoje yra labai mažai žemdirbių. Istoriškai taip susiklostė, kad ten žmonės verda gerą alų, bet beveik nedirba žemės. Kai jie pradėjo šitaip griežtai kontroliuoti gyventojų judėjimą, ten pradėjo trūkti maisto produktų.“
Sudėtinga atsakyti, ar tai tiesa. Tačiau apie panašią problemą sakė ir EUMM pareigūnai. Esą po borderizacijos Pietų Osetija tapo uždara visomis prasmėmis: kultūrine, socialine, ekonomine.
Specialius leidimus turintys osetinai gali nueiti į gruzinišką turgų, prisipirkti maisto ar daiktų, o tada viską pardavinėti Pietų Osetijoje. Tokių prekybininkų rusai nekontroliuoja, todėl osetinai įsigudrina prekiauti net automobiliais.
„Žmonės nusiperka pomidorų ir bulvių Gruzijoje, prie Odzisi-Mosabruni praėjimo punkto esančiame turguje, o vėliau tos pačios daržovės atsiduria Cchinvalyje“, – aiškina žvalgybos pareigūnas, žemėlapyje rodydamas ilgą prekių kelionę.
Maskva purtosi separatistų
Pietų Osetijos separatistinė valdžia skelbia, kad jų teritorijoje gyvena apie 50 tūkst. žmonių. Gruzijos žvalgyba tvirtina, kad tikrasis skaičius yra perpus mažesnis – esą, manipuliuodami statistika, osetinai siekia gauti didesnes Rusijos išmokas.
Tai yra pagrindinė Pietų Osetijos ekonominė problema – net 90 procentų separatistinės šalies biudžeto sudaro Kremliaus dotacijos. Tokį skaičių pateikia ir Gruzijos institucijos, ir EUMM.
Be to, dauguma darbus turinčių osetinų dirba Rusijos armijos arba pasienio tarnybos bazėse.
Todėl Pietų Osetijoje vietinė valdžia siekia tapti tikra Rusijos Federacijos dalimi. Regis, tai palaiko ir visuomenė. Neseniai vyko referendumas, per kurį osetinai nusprendė savo separatistinę respubliką pavadinti Pietų Osetija-Alanija – taip tarsi išreiškia norą prisijungti prie Šiaurės Osetijos-Alanijos, kuri yra Rusijos Federacijos dalis.
„Pietų Osetijoje nėra opozicinių partijų, socialinių judėjimų, kurie būtų prieš tą mintį. Iš principo, dėl to yra sutarta ir Pietų Osetija gana sėkmingai juda ta kryptimi, kadangi visi įstatymai derinami su Rusija, biudžetas formuojamas iš Rusijos dotacijos“, – sako saugumo ekspertas G.Jasutis.
Regis, Maskva nesvarsto tokios galimybės. Regionas skurdus, tad reikėtų didinti finansinę paramą, o papildomos naudos Kremliui tai neduotų – ten jau dabar stovi rusų karinės bazės, dislokuota apie 4,5 tūkst. rusų karių, apie 1 tūkst. pasieniečių, žvalgybos daliniai. Be to, osetinai savo politiką tiesiogiai derina su Maskva.
Nepaisant to, Pietų Osetijos valdžia vis tiek laikosi tokios linijos ir siekia integracijos į Rusijos Federaciją. To pavyzdys – nors osetinai turi savo unikalią kalbą (sako, panašią į persų), bet mokyklose vaikai mokosi rusiškai.
Kalbėti rusiškai verčiami ir gruzinai, vis dar gyvenantys Pietų Osetijos Achalgorio regione. Ten jų liko apie 2,5 tūkst.
Dauguma etninių gruzinų pabėgo per karą arba buvo išvaryti iš namų.
Gruziniškus kaimus Pietų Osetijoje rusai sulygino su žeme ir įrengė ten poligonus savo armijai.
Išvarytieji laukia namų
Tbilisis. Grupė vargingai apsirėdžiusių moterų ir keli vyrai stoviniuoja Perkeltų asmenų apgyvendinimo ir pabėgėlių ministerijos fojė. Prišalusioje patalpoje dvokia cigaretėmis. Apsaugos darbuotojas neįleidžia žmonių vidun, todėl anie skaldo piktas kalbas į fojė sienas. Galiu tik spėti, ko susirinko ir kodėl pyksta.
Per karus Abchaziją ir Pietų Osetiją paliko apie 277 tūkst. Gruzijos piliečių. Tai yra apie 89 tūkst. šeimų. Žmonės neteko savo namų ir viso turto.
Iškart po karo Gruzija pradėjo specialią programą, kad paremtų vadinamuosius perkeltus asmenis ir pabėgėlius. Europos Sąjunga ir JAV suteikė apie 4,7 mlrd. eurų paramos.
Svarbiausiai socialinei problemai – nelaimėlių apgyvendinimui – buvo skirta apie 500 mln. eurų.
Tbilisyje, Goryje ir kituose miestuose buvo statomos pabėgėlių stovyklos. Kai statybos pasibaigė, Gruzijos valdžia pirko pabėgėliams butus įprastuose daugiabučiuose ir naujai statomuose namuose.
Nepaisant tų pastangų, per dešimtmetį socialinius būstus gavo tik 35 tūkst. šeimų. Tai reiškia, kad pusė iš Abchazijos ir Pietų Osetijos išvytų gruzinų iki šiol neturi savos pastogės.
Spėju, žmonės ministerijoje fojė piktinosi būtent dėl būstų.
„Pagal Gruzijos vyriausybės patvirtintą planą, iki 2020 metų planuojama pastatyti dar 27 tūkst. būstų, – teigia Muradas Ablotia, Perkeltų asmenų departamento vadovas. – Taip visi perkelti asmenys būtų aprūpinti būstais.“
Ar tai realistiškas planas? EUMM pareigūnai neoficialiai sakė, kad, pasibaigus Vakarų paramai, apgyvendinimo procesas vyksta lėtai.
„Esu dukart išvaryta, – sako septyniasdešimtmetė gruzinė Elza. 1990 metais osetinai jos šeimą priverstinai perkėlė iš Cchinvalio į Achalgorio miestą, o per 2008 metų karą ji buvo išvyta ir iš ten. – Atėjo kareiviai ir pasakė: esi gruzinė, tai ir važiuok į Tbilisį. Nieko neleido pasiimti, visiškai nieko. Išvykome taip, kaip stovėjome.“
Tą vasarą moteris atkeliavo į Tbilisį pas seserį. Ten gyveno apie pusmetį.
2009 metų sausį Elza gavo butą Cerovanio pabėgėlių stovykloje, esančioje šalia Tbilisio.
„Gyvenimas čia normalus. Yra šaltas vanduo, karštas vanduo, kanalizacija, šildymas“, – sako moteris. Kiekvieną mėnesį ji gauna 45 larių pabėgėlio išmoką ir 180 larių pensijos. Iš viso apie 75 eurus.
Cerovanis yra didžiausia ir geriausiai įrengta pabėgėlių stovykla Gruzijoje. Čia stovi 2 tūkst. geros kokybės namų, kiekvienas – 57 kv. metrų pločio. Sudėtinga atsakyti, kiek pabėgėlių vis dar gyvena Cerovanyje, mat jie gali parduoti būstus ir persikelti kitur.
Gruzinas Gija taip pat buvo išvarytas iš Achalgorio. Po karo – apgyvendintas Cerovanio stovykloje. Čia įsuko nedidelį verslą – jam priklauso keli mikroautobusai, vežiojantys keleivius iš stovyklos į sostinę Tbilisį ir Gorio miestą.
Gija turi leidimą keliauti ir į Pietų Osetiją. Sako, žmonės ten gyvena normaliai.
Prieš dvi savaites Gija kaip tik buvo savo gimtuosiuose kraštuose, Achalgoryje.
Aplankė namus.
Namas tebestovi, tuščias, niekas jame negyvena. Sodas ir daržas, kur kadaise pats dirbo, visai sunyko.
Antrosios dalies pabaiga
PIRMOJI DALIS: Kuo dabar gyvena lietuviams artima Gruzija?
Kitame reportaže – pasakojimas apie gyvenimą Abchazijoje, siekiančioje tikros nepriklausomybės tiek nuo Gruzijos, tiek nuo Rusijos.
