Trijų dienų susitikimas Pasaulio sveikatos organizacijoje (PSO) Ženevoje įvyks, kai visa planeta vis dar grumiasi su COVID-19, nuo pirmųjų užregistruotų atvejų praėjus dvejiems metams.
Ekonominė suirutė ir milijonai prarastų gyvybių paskatino raginimus parengti pakankamai stiprų tarptautinį atsaką, kad būtų išvengta tokių pandemijų pasikartojimo ateityje.
„Ateityje kils daugiau pandemijų. Klausimas yra ne „ar“, o „kada“, – žurnalistams teigė PSO pasirengimo ekstremalioms situacijoms generalinio direktoriaus padėjėjas Jaouadas Mahjouras.
Pasaulio sveikatos asamblėja – PSO sprendimus priimanti institucija, kurią sudaro visų 194 valstybių narių atstovai – planuoja beprecedentę specialią sesiją, skirtą apsvarstyti galimybę sudaryti naują susitarimą dėl pasirengimo pandemijoms ir reagavimo į jas.
Susitikime turėtų būti priimta rezoliucija dėl tolesnių veiksmų. Norimas rezultatas – ar tai būtų sutartis, ar kito pobūdžio susitarimas – bus pasiektas vėliau, galbūt iki 2024 metų.
Visgi kol kas neaišku, ar šalys yra pasirengusios bendradarbiauti, kad susitartų dėl privalomų pasiruošimo būsimiems protrūkiams sąlygų ir veiksmingų jų likvidavimo sistemų.
Greitai parengiami reglamentai ar griežtesnė sutartis?
Galiojančios Tarptautinės sveikatos priežiūros taisyklės tiesiog nebuvo pritaikytos kovoti su COVID-19 masto pandemijomis arba užtikrinti lygybę ir pasirengimą, pažymėjo J.Mahjouras. Iš tiesų, taisyklių tekste net nėra vartojamas žodis „pandemija“.
Nors reglamentai įsigalioja greičiau, jų taikymo sritis būtų daug siauresnė nei atitinkamos sutarties.
PSO vadovas Tedrosas Adhanomas Ghebreyesusas norėtų, kad „aplaidumo ir panikos“ ciklą užbaigtų pasiekta sutartis.
„Besitęsiantis šios pandemijos sukeltas chaosas tik pabrėžia, kodėl pasauliui reikalingas „geležinis“ pasaulinis susitarimas, nustatantis taisykles“, – pareiškė jis trečiadienį.
Manoma, kad Jungtinės Valstijos nėra linkusios daug diskutuoti apie sutartį ir daugiau dėmesio skiria susitarimui dėl greito poveikio priemonių.
Visgi daugiau nei 70 šalių iki šiol pritaria idėjai sudaryti sutartį, sakoma straipsnyje, kurį parengė 32 sveikatos ministrai iš šių šalių.
Ministrai, tarp kurių yra Didžiosios Britanijos, Čilės, Vokietijos, Italijos, Kenijos, Pietų Korėjos, Ispanijos, Tailando ir Turkijos atstovai, teigia, kad sutartis yra „vienintelis esminis pasiūlymas“, galintis užtikrinti „greitą, bendrą, veiksmingą ir teisingą susitarimą“ dėl pasaulinio atsako į būsimus protrūkius.
„Negalime laukti kitos krizės, kol pradėsime veikti“, – parašė jie.
Daugeliui Afrikos šalių vienas svarbiausių klausimų yra vienodos prieigos prie vakcinų, tyrimų ir gydymo užtikrinimas.
„Kad ir ką darytume, ateityje mums reikalingas nuolatinis įsipareigojimas aukščiausiu politiniu lygmeniu“, – pažymėjo vienas Europos diplomatas ir pridūrė: „Mums reikia teisiškai įpareigojančio instrumento, kad tai susistemintume <...> Tai per daug svarbu“.
PSO vyriausiasis teisininkas Steve'as Solomonas žurnalistus tikino, jog esama „pagrindo manyti“, kad pavyks rasti rasti bendrą kalbą.
Reikia judėti į priekį
Nepriklausoma pasirengimo pandemijai ir reagavimo grupė, suburta išspręsti nesėkmingus kovos su COVID-19 aspektus, gegužės mėnesį paskelbė savo išvadas ir rekomendacijas, įskaitant pasiūlymą parengti PSO bendrąją konvenciją.
Esant tokiam sutarties formatui, dėl didžiosios jos dalies būtų galima greitai susitarti, o laikui bėgant į sistemą būtų galima įtraukti įvairius elementus.
„Tai nėra kažkas, dėl ko reikia diskutuoti be galo. Turime judėti į priekį“, – pirmadienį pareiškė grupės bendrapirmininkė, buvusi Naujosios Zelandijos ministrė pirmininkė Helen Clark.
Po gegužę įvykusios 74-osios Pasaulio sveikatos asamblėjos buvo sudaryta darbo grupė, kuriai pavesta iki specialiosios sesijos parengti bendrą pagrindą diskusijoms. Šiuo metu grupė skuba parengti rezoliucijos projektą, kuris bus aptartas specialiosios sesijos metu.
Grupė rengiasi pasiūlyti tarpvyriausybinį derybų organą, kuris pradėtų rengti projektą ir derėtis remdamasis specialiosios sesijos rezultatais.
J. Mahjouras teigė, kad diskusijoms parengtos rekomendacijos iš esmės gali būti suskirstytos į keturias kategorijas: lygybės užtikrinimas, valdymas ir vadovavimas, finansavimas nacionaliniu ir tarptautiniu lygiu bei sistemos ir priemonės, skirtos reaguoti į pasaulines sveikatos krizes.
„Vertėtų paskubėti <...> nes pasaulis negali sau leisti kitos pandemijos, kuriai nebus pasirengęs“, – kalbėjo J.Mahjouras.
