Galva sako, kad Krymas yra tik derybų žetonas, skirtas apsaugoti Maskvos interesus Ukrainoje išvengiant sankcijų, kurios galėtų pažeisti jau šlubuojančią Rusijos ekonomiką ir pakenkti jos elitui. Širdis sako, kad Ukraina net nėra tikra valstybė – tai tik prarasta didžiosios Rusijos dalis, o Ukraina ir Vakarai yra bailiai ir niekada neįvykdys savo drąsių pažadų.
Turbūt dėl to sunku prognozuoti kitą V.Putino žingsnį. Nepanašu, kad jis pats žino, ką ketina daryti. Pirmosiomis okupacijos dienomis akivaizdžiai sprendimus priiminėjo V.Putino galva. Nors rusai vadino Viktorą Janukovyčių teisėtu Ukrainos prezidentu, jie tuo pačiu pripažino, kad politiškai jis yra miręs. Dėl to jis nebuvo nei pompastiškai sutiktas, nei toliau aukštinamas. V.Putinas nujautė, kad nesėkmė yra užkrečiama.
Tačiau dabar, panašu, žaidžia V.Putino emocijos. Naujosios valdžios Kijeve nesugebėjimas veikti jį tiesiog uždegė. Vakarų kritikai dar paaštrino situaciją.
Putino širdis sako, kad Ukraina net nėra tikra valstybė – tai tik prarasta didžiosios Rusijos dalis, o Ukraina ir Vakarai yra bailiai ir niekada neįvykdys savo drąsių pažadų.
Šiandien karinės pratybos jam reiškia kariuomenės žingsniavimą palei Ukrainos sienas. Neramina tai, kad yra mobilizuojami kariai, kurie galėtų kariauti žaibišką karą – užimti ir išlaikyti teritoriją.
Jeigu būtume įsitikinę, kad V.Putinas galvoja galva, galima būtų tai vertinti kaip politinių raumenų demonstravimą. Tačiau panašu, kad V.Putinui dabar svarbu parodyti, kad jis nebijo Vakarų.
Be abejo, visi lyderiai sprendimus priima remdamiesi tiek emociniais, tiek racionaliais argumentais, tačiau V.Putino susidvejinimas yra svarbesnis dėl daugelio priežasčių.
Pirma jų – kontrolės ir balanso trūkumas. V.Putino režimas niekada nebuvo toks autokratinis, koks atrodė. V.Putinas buvo pirmas tarp lygių. Tą lėmė jo gabumai vadovauti, subalansuoti, kurti koalicijas tarp labai skirtingo elito. Nuo jo grįžimo į prezidento sostą 2012 metais jis yra izoliuotas. Lašas po lašo tai tirpdo jo poziciją. Tačiau izoliacija yra labiau politinė, o ne institucinė, todėl jis gali veikti praktiškai nevaržomai.
Tokie asmenys kaip buvęs Rusijos finansų ministras Aleksejus Kudrinas, anksčiau galėjęs V.Putinui sakyti sunkią tiesą, buvo nuleisti ant žemės. Nacionalistai, fanatikai ir buvę šnipai, kurie visada buvo dalis V.Putino karalystės, dabar joje dominuoja.
Maskvoje, pavyzdžiui, žurnalistų šaltiniai Užsienio reikalų ministerijoje ir kariuomenėje neslepia, kad nebuvo įtraukti į diskusijas apie Krymą ir nežino, kuo tai baigsis. Užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas akivaizdžiai nėra įtrauktas į ratelį, nusprendusį įsiveržti į Krymą.
Tuo metu Vakarai nežino, kaip tvarkytis su V.Putinu. Jiems vis sunkiau nuspręsti, kokie diplotamijos instrumentai šioje situacijoje būtų tinkamesni. Grasinimai sankcijomis tik dar labiau erzina emocionalųjį V.Putiną.
Ne tik Rusija priprato prie tokio V.Putino. Priprato ir Vakarai.
Krymo įvykiai parodo ne tik Rusijos hegemonines ambicijas. Tai parodo ir autentiškus, rimtus Rusijos politikos pokyčius.
Šiandien Rusijai vadovauja V.Putino karikatūra. Jis žengia mažai apsvarstytus žingsnius.
Iki šiol V.Putinas buvo pilkas ir dažnai konfrontuojantis, bet visada žinojo, kur sustoti. Iš tiesų jis buvo genijus, žinojęs, kada žaisti pagal taisykles ir kada jas laužyti.
Bet šiandien Rusijai vadovauja V.Putino karikatūra. Jis žengia mažai apsvarstytus žingsnius. Panašu, kad jis ne tik nenori, bet ir nebegali pasitraukti iš kovos ir yra labiau susidomėjęs bravūromis, o ne ilgalaikėmis pasekmėmis.
„Ar ši fazė praeis? Greičiausiai ne. Pamirškime senas klišes apie šachmatininką Putiną: mes greičiausiai turėsime priprasti prie Putino-baro triukšmadario“, – rašo „Foreign Policy“.
