Lapkričio 28 d. Sakartvelo prezidente tapo buvusi Prancūzijos diplomatė ir Saakartvelo užsienio reikalų ministrė Salomė Zurabišvili. Tai pirmoji valstybės vadovė moteris visame regione nuo jo šalių nepriklausomybės paskelbimo. Todėl šis laimėjimas iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip didelis pasiekimas demokratinės transformacijos keliu žengiančiam Sakartvelui.
Tačiau per rinkimus neišvengta fizinio smurto, balsų pirkimo, piktnaudžiavimo valstybiniais ištekliais ir pastebimai neproporcingo lėšų paskirstymo partijoms. O neseniai pakeitus konstituciją pats prezidento postas liko iš esmės ceremoninis. Taigi negalima vienareikšmiai teigti, kad Sakartvelas toliau stiprina demokratinius valdymo principus, įsitikinusi rašinio autorė.
Iš esmės rinkimai buvo laisvi ir pirmajame etape gyventojai galėjo rinktis iš rekordiškai daug kandidatų, bet sąžiningais jų pavadinti negalima, primena K.Mallinson. Po pirmojo rinkimų turo, kurio metu nugalėtojas neišaiškėjo, NATO parlamentinės asamblėjos delegacijos vadovas pabrėžė, kad „pavojų demokratijai“ kelia piktnaudžiavimas administraciniais ištekliais. Po antrojo turo Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija padarė išvadą, kad 59,52 proc. balsų gavusi S.Zurabišvili naudojosi neteisėtu ar mažų mažiausiai nederamu pranašumu, procesui pakenkė ir negatyvus abiejų kandidatų kampanijų pobūdis.
K.Mallinson primena, kad oficialiai S.Zurabišvili buvo nepriklausoma kandidatė, bet ją palaikė valdančioji „Sakartvelo svajonės“ partija. Pirmajame etape spalio 28 d. politikė pranoko artimiausią konkurentą, kitą buvusį užsienio reikalų ministrą Grigolą Vašadzę, vos 0,9 proc. Tai sukrėtė valdančiąją partiją, vos prieš dvejus metus parlamento rinkimuose užsitikrinusią aiškią daugumą.
Tai pamatęs partijos steigėjas, de facto valstybę valdantis milijardierius Bidzina Ivanišvilis, skyrė rinkimų kampanijai nemenkus išteklius, kad užtikrintų savo kandidatės pergalę. Pavyzdžiui, lapkričio pradžioje partija paskelbė, kad B.Ivanišvilio labdaros fondas nurašys skolas net 600 tūkst. šalies gyventojų. Tokį žingsnį prieš pat rinkimus visi svarbiausi rinkimų stebėtojai šalyje įvertino kaip balsų pirkimą.
Nauja pradžia „Sakartvelo svajonei“
Dabar „Sakartvelo svajonės“ laukia iššūkis susigrąžinti visuomenės pasitikėjimą, rašo K.Mallinson. Tai, kad pirmajame rinkimų ture 61,36 proc. sakartveliečių balsavo prieš šios partijos kandidatę, reiškia, jog rinkėjai nepasitiki neoficialia B.Ivanišvilio lyderyste ir „jo“ vyriausybe. O tai, kad partija galiausiai užsitikrino savo kandidatės pergalę, labiau rodo ne gyventojų paramą partijos pasirinktam valdymo stiliui, o gebėjimą mobilizuoti partinį mechanizmą, mano straipsnio autorė.
„Sakartvelo svajonė“ esą buvo steigiama tam, kad išvaduotų šalį nuo vis labiau į autokratiją linkstančios buvusio prezidento Michailo Saakašvilio lyderystės. Bet baigėsi tuo, kad vietoje M.Saakašvilio šalis gavo B.Ivanišvilį su jo neperregima lyderyste.
Visuomenę piktina skandalai, kaip antai bandymas užglaistyti dviejų paauglių nužudymą Tbilisyje, kuomet, kaip įtariama, „Sakartvelo svajonės“ pareigūnai nuslėpė prokuratūros darbuotojo sūnaus nusikalstamą veiklą. Taip pat neblėsta suvokimas, kad pernelyg dažnai valdžia tvarko reikalus per neaiškius sandorius už uždarų durų.
Partija išloštų gerokai daugiau, jei nustotų peikti viską, kas susiję su M.Saakašviliu, įsitikinusi ekspertė. Ši taktika jau išsikvėpė ir tai geriausiai iliustruoja faktas, kad pirmajame rinkimų etape S.Zurabišvili tik per plauką nepralaimėjo G.Vašadzei, kurį iškėlė buvusio prezidento politinė jėga – Jungtinis nacionalinis judėjimas. Be to, supriešinimu grindžiami rinkimų kampanijos metodai, kurstantys senas politines nuoskaudas, gali pakenkti Sakartvelo tarptautinei reputacijai, pastebi K.Mallinson.
Patarimai prezidentei
„Sakartvelo svajonė“ gali pasigirti ne vienu pasiekimu, kaip antai asociacijos sutartimi ir beviziu režimu su Europos Sąjunga, sparčia ūkio plėtra (tiesa, didele dalimi ji auga dėl M.Saakašvilio laikotarpiu įdiegtų reformų) ir didesne žodžio laisve. Vis dėlto, kaip atkleidžia neseniai paskelbtas UNICEF tyrimas, 2015–2017 m. skurdo lygis išliko labai aukštas visose gyventojų grupėse. Sakartvelas – viena sparčiausiai augančių turizmo rinkų visame pasaulyje, todėl svarbiausia atkreipti dėmesį į ekonomines reformas, darbo vietų kūrimą ir infliaciją, įsitikinusi analitikė.
Jos manymu, opozicija turėtų duoti S.Zurabišvili progą atsiriboti nuo primityvaus taškymosi purvu. M.Saakašvilis savo partijai lieka dovana ir prakeiksmu viename asmenyje, bet rinkimuose gerai pasirodęs G.Vašadzė ima jį stelbti. Bent jau parlamente turėtų atsirasti vietos ir kitiems, ypač jei mišrią rinkimų sistemą, kaip planuojama pakeis proporcinė.
Užsienio politikoje, kuri išlieka svarbiausia prezidento veiklos sritimi, S.Zurabišvili paranku būtų atsiriboti nuo konfliktiškos M.Saakašvilio ir ankstesnių Sakartvelo prezidentų linijos. Naujosios vadovės biografija rodo, kad ji tai geba – pvz., 2005 m, būdama užsienio reikalų ministre, S.Zurabišvili susiderėjo su Rusijos užsienio reikalų ministru Sergejumi Lavrovu dėl Rusijos karinių bazių iškėlimo iš šalies. Kadangi Rusija ir toliau kelia didžiausią pavojų Sakartvelo saugumui, būtų tikslinga mažų mažiausiai neperžengti pragmatinių santykių su šia valstybe ribos, mano K.Mallinson.
Išrinktoji prezidentė turi visas galimybes tęsti Sakartvelo kryptį į Vakarus. Bet kadangi šalyje esama neišspręstų teritorinių konfliktų, visi turi susitaikyti su mintimi, kad narystė NATO nepasiekiama net vidutiniu laikotarpiu. Be to, S.Zurabišvili kaip prezidentė neturi galių formuoti Sakartvelui būtinos stabilios į rinką sutelktos demokratinės sistemos. To turi siekti partijos ir jų vadovai, pastebi autorė.
