Šį šimtmetį Vokietijai visai sekasi, jei lygintume ją su Prancūzija, kur islamo ekstremistai jau pražudė šimtus žmonių, ir, žinoma, su JAV, kur 2001 metų rugsėjo 11-ąją žuvo 3 tūkst. žmonių.
Teroristiniai išpuoliai Vokietijoje iki šiol buvo laikomi pavieniais incidentais – atakas vykdydavo vadinamieji „vieniši vilkai“, o aukų būdavo nedaug arba jų apskritai būdavo išvengiama.
Dabar tokia, anot J.Joffe, kone palaiminga būsena priėjo kruviną galą.
Valstybė ištikta šoko
To, kas laukia, buvo paragauta jau liepą, kai Miunchene, „McDonald's“ restorane iraniečių kilmės studentas nušovė 9 žmones ir nusižudė. Jis anksčiau nebuvo pažeidęs įstatymų, neturėjo ir politinio motyvo.
O tada, šią savaitę, į Berlyną „atėjo“ Nica. Šiame Prancūzijos mieste liepos 14-ąją, šaliai minint Bastilijos paėmimo dieną, jaunas tunisietis su prancūzišku pasu perskrodė sausakimšą centrinę Anglų promenadą – 86 žmonės žuvo, dar daugiau nei 400 buvo sužeisti.
Atakų Nicoje ir Berlyne, kur pirmadienio vakarą sunkvežimis irgi įvažiavo į minią viename kalėdinių turgelių (tokiose mugėse, kurių prieš kiekvienas Kalėdas Europoje išdygsta šimtai, saugumą užtikrinti itin sunku) ir pražudė 12 žmonių, pobūdis stebėtinai panašus.
Vokietijoje teisėsaugos pareigūnai itin atsargiai elgiasi su jautria informacija, bet dabar jau, regis, nebėra abejonių, kad incidentas Berlyne buvo teroristinis išpuolis. Nors paaiškėjo, kad iš pradžių suimtas pakistanietis – niekuo dėtas, visoje šalyje ir ne tik medžiojamas iš Tuniso į Europą dar 2012 metais atvykęs 24-erių Anisas Amri.
A.Merkel jau pažadėjo, kad užpuolikas ar užpuolikai bus nubausti – „taip griežtai, kaip leidžia įstatymai“. O tauta ištikta šoko: tai, kas nutiko, neturėjo nutikti šalyje, kuri iki šiol dažniau išardydavo teroristų planus nei nesugebėdavo jiems sukliudyti.
J.Joffe pažymi, kad Vokietijos tarnyboms labai padeda dažnai keiksnojama JAV Nacionalinio saugumo agentūra, britų GCHQ ir prancūzų DGSE.
Elgėsi apdairiai
Kol kas Vokietiją ne tik lydėjo sėkmė – šalis ir elgėsi gana sumaniai, nors tai ne visada patiko sąjungininkams.
Vokietijos karinės oro pajėgos užsiima tik žvalgybinėmis misijomis – taikiniai Sirijoje ir Irake nebombarduojami.
Vokietijos kariai nekišo nosies į Iraką. Afganistane NATO narei nebuvo kitos išeities, bet vokiečiai ten pasirinko provincijas, kuriose mūšių su Talibanu galimybės buvo menkiausios.
Dabar, vykdant kampaniją prieš „Islamo valstybę“, Vokietijos karinės oro pajėgos užsiima tik žvalgybinėmis misijomis – taikiniai nebombarduojami. Kitaip tariant, vokiečiai darė ką gali, kad tik netaptų taikiniu kerštui.
Net populiaraus Holivudo serialo „Tėvynė“ („Homeland“) penktajame sezone yra iškalbingas epizodas, kuriame JAV centrinei žvalgybos valdybai, pagautai veikiant Vokietijoje, įsakoma susigrąžinti aukšto rangą agentą į Ameriką.
Serialo pagrindinė veikėja Carrie negali tuo patikėti ir savo viršininko Saulio paklausia: „Kas ne taip su šiais naujaisiais vokiečiais?“ Saulis atsako: „Nežinau. Anksčiau jie pragariškai kaudavosi.“
Spjūvis vokiečiams savanoriams
Bet dabar kokonas sprogo, rašo J.Joffe – nors vokiečiai labai rūpinasi privatumu, jiems teks priprasti prie itin skvarbių masinio stebėjimo priemonių.
Tauta ištikta šoko: tai, kas nutiko, neturėjo nutikti šalyje, kuri iki šiol dažniau išardydavo teroristų planus nei nesugebėdavo jiems sukliudyti.
Tiesą sakant, dar prieš ataką Berlyne federalinė vyriausybė jau buvo nusprendusi suintensyvinti skaitmeninių duomenų rinkimą ir skirti daugiau lėšų kibernetinei gynybai – tiesa, taip reaguota į pranešimus apie piktybišką Rusijos programišių veiklą.
Dabar į saugumą bus investuojama dar daugiau, o galbūt ir susilaikoma nuo kritikos NSA, GCHQ bei DGSE. Pacifizmas, taip išplitęs – ir ne be reikalo – šalyje po Antrojo pasaulinio karo, nyksta: Vladimiras Putinas kelia grėsmę NATO rytiniam sparnui, o Donaldas Trumpas vadina Aljansą beprasmiu.
Ir vis dėlto šiuo metu svarbiausia tai, kad A.Merkel atvirų durų politika migrantų atžvilgiu turės baigtis. Pernai kanclerė skambiai pareiškė: „Wir schaffen das“ („Mes galime tai padaryti“, – red.) ir iš esmės nusprendė, kad Vokietijos sienų saugoti nereikia.
Išgirdę tokį kvietimą, į Vokietiją suplūdo daugiau nei 800 tūkst. atvykėlių iš Vidurio Rytų ir Šiaurės Afrikos, taip pat – Pakistano, Afganistano. Į šalį plūdo toli gražu ne vien sirai.
Pati A.Merkel dabar sako, kad jei užpuolikas – iš tiesų pabėgėlis, „mums tai ištverti bus ypač sunku“. Tai esą „bus ypač bjauru visiems tiems vokiečiams, kurie kasdien vargsta padėdami pabėgėliams“.
Šansas radikalams
Tad geri ketinimai baigiasi negražiai. A.Merkel „atviros durys“ buvo svarbus moralinis gestas – savotiškas istorinės atgailos aktas. „Daugiau niekada!“ – šis šūkis, primenantis milijonų žydų Europoje likimą per Antrąjį pasaulinį karą, paaiškina, kodėl Vokietija pernai vasarą atvėrė šalies sienas.
Jų kontrolė sugrįžusi jau kuris laikas, o dabar bus dar labiau sugriežtinta. Net geriausi norai atsimuša į sieną, kai terorizmas suteikia antrąjį kvėpavimą kraštutinių dešiniųjų ir kairiųjų partijoms – juk populizmas visada yra kairės ir dešinės kokteilis.
Dar keli teroristiniai išpuoliai, ir „Alternatyva Vokietijai“ – radikalių dešiniųjų partija – per kitų metų rinkimus sukels tikrą triukšmą.
A.Merkel bus sunku pavaizduoti save kaip patikimą šalies, kuri jaudinasi ir dėl terorizmo, ir dėl pilietinių laisvių, sargybinę.
Istorija tik prasideda, o įvairiausių spekuliacijų, kas ką ir kodėl padarė, jau netrūksta. Tačiau nuo pagrindinio fakto nepabėgsi – kadaise saugiu uostu laikyta Vokietija prisijungia prie teroristų taikinių klubo, kuriame jau yra ir JAV, ir Jungtinė Karalystė, ir Prancūzija.
