JAV prezidentu išrinkus Donaldą Trumpą, atrodė, kad Vakarų pasaulyje ima įsigalėti prieš imigrantus pasisakantys populistai.
Vis dėlto Vakarų Europos rinkėjai pasipriešino kraštutinių dešiniųjų jėgoms: jos nelaimėjo Austrijoje, Nyderlanduose ir Prancūzijoje.
O naujausios apklausos liudija, kad Vokietijos dešiniųjų euroskeptikų partija „Alternatyva Vokietijai“ rugsėjį vyksiančiuose rinkimuose taip pat neturėtų tikėtis sėkmės.
Dar prieš keletą metų tabu laikytos pažiūros rinkėjų akyse nebėra tokios žalingos, todėl leidžia politikams atsidurti itin arti pergalės. Kai 2002-aisiais M.Le Pen tėvas pateko į antrąjį prezidento rinkimų turą, jo pasaulėžiūra oponentams buvo tokia nepriimtina, kad jie net atsisakė su juo dalyvauti debatuose.
Populistų banga atslūgo
Šįkart didelė dalis Prancūzijos piliečių apskritai nebalsavo, kadangi nepalaikė nė vieno iš kandidatų, siūlančių visiškai skirtingas programas. Tačiau M.Le Pen parėmė 34 proc. rinkėjų – tai neįtikėtinai aukštas rezultatas jos partijai.
Dabar Europa stebės, ar gali E.Macronas atnaujinti santykius su Vokietija ir kanclere Angela Merkel. Jie atšalo per pastaruosius penkerius metus, kai prezidento postą užėmė Francois Hollande'as.
Jei Prancūzija ir toliau murkdysis stagnacijoje, sekmadieninė E.Macrono pergalė gali virsti ne ryžtingu kraštutinių dešiniųjų jėgų atmetimu, o jų sėkmės atidėjimu penkeriems metams.
Tačiau vis dėlto D.Trumpo išrinkimas JAV prezidentu nepadėjo populistams visame pasaulyje, nors M.Le Pen viena pirmųjų pasveikino naująjį JAV prezidentą, o jau kitą dieną sveikinimus perdavė ir Nyderlandų kraštutinių dešiniųjų lyderis Geertas Wildersas.
Taip, rinkimai rodo aiškią tendenciją Vakarų Europoje: rinkėjams įgriso vyraujančios krypties politika ir jos lyderiai.
Bet akivaizdu ir tai, kad europiečiai vis dar nėra pasiruošę perduoti valdžią į kraštutinių dešiniųjų rankas. O pirmieji chaotiški D.Trumpo prezidentavimo mėnesiai galėjo ne padėti, o kaip tik pakenkti Europos populistams.
Europą sugriauti ne taip lengva
Europos užsienio ryšių tarybos padalinio Berlyne vadovas Josefas Janningas nedvejoja: „Štai, kas nutinka, kai antraštėse nebedominuoja pabėgėlių krizė ir dešiniųjų populistai susiskaldo. Nėra taip lengva sugriauti Europą nacionalizmu.“
Josefas Janningas: „Štai kas nutinka, kai antraštėse nebedominuoja pabėgėlių krizė ir dešiniųjų populistai susiskaldo. Galų gale nėra taip lengva suskaldyti Europą nacionalizmu.“
Lenkijoje ir Vengrijoje valdžią užima dešinieji nacionalistai. Tačiau šios jėgos nekelia tokio egzistencinio iššūkio ES, kaip M.Le Pen, kandidatuodama į Prancūzijos prezidentus.
Europos lyderiai skuba užversti niūrų bloko istorijos puslapį. Jie tikisi, kad E.Macrono pergalė bus pirmasis žingsnis siekiant atgaivinti Aljansą prieš tas jėgas, kurios galėtų jį sunaikinti.
Ne vienas tradicinių politinių lyderių bijojo politinio armagedono, ištiksiančio M.Le Pen pergalės atveju.
Kai buvo paskelbti balsavusių rinkėjų apklausų rezultatai, žmonės Briuselio gatvėse džiaugėsi taip, tarsi būtų nugalėjusi mėgstamiausia futbolo komanda.
„Prancūzai aiškiai pademonstravo protestą ir pokyčių norą, kuris ne visada lemia kraštutinių dešiniųjų populistų pergalę“, – „Twitter“ rašė Austrijos užsienio reikalų ministras Sebastianas Kurzas.
Pastaraisiais mėnesiais smarkiai krito ir Vokietijos kraštutinių dešiniųjų partijos „Alternatyva Vokietijai“ reitingai. Sekmadienį Šlėzvigo-Holšteino žemėje ji surinko kiek mažiau nei 6 proc. balsų.
O Angelos Merkel vadovaujama Vokietijos krikščionių demokratų sąjungos reitingai sparčiai kyla aukštyn. Partiją sekmadienį parėmė beveik 33 proc. balsų.
A.Merkel atstovas spaudai Steffenas Seibertas sakė, kad sekmadienį Vokietijos kanclerė telefonu E.Macronui „pripažino jo vieningos ir atviros Europos Sąjungos palaikymą. Prancūzijos rinkėjų sprendimas taip pat yra aiškus įsipareigojimas Europai“.
Dar daug nežinomųjų
Vis dėlto šventinę nuotaiką temdė perspėjimai, kad E.Macrono pergalė gali būti tik laikinas išsigelbėjimas, nes antieuropietiškos jėgos Prancūzijoje išlieka galingos ir vis auga.
Jei naujasis prezidentas netesės savo pažadų, iki 2022-ųjų prezidento rinkimų M.Le Pen ar kuris nors kitas prieš ES pasisakantis lyderis gali itin sustiprėti.
Panaši situacija ir kitose ES šalyse: Italijoje, kurioje 2018-ųjų pavasarį vyks rinkimai, apklausų duomenimis, pirmauja euroskeptiškas „Penkių žvaigždžių judėjimas“. Tiesa, tai nėra dešiniųjų partija.
E.Macronas, savo šalyje inicijuodamas verslui naudingas reformas, tikisi sušvelninti dabartinį Vokietijos užsispyrimą laikytis griežtos taupymo politikos.
Vokietijos lyderiai tikisi, kad E.Macronas bus prancūziška jų pačių versija, o jo vykdomi ekonominiai pokyčiai atlieps Berlyno veiksmus.
Tačiau jei naujajam prezidentui nepavyks sustiprinti Prancūzijos ir drauge Europos ekonomikos, vėl kils klausimas, ar ES padeda, ar kenkia piliečių gyvenimams.
Kai situacija tokia rizikinga, E.Macrono prezidentavimas išlieka nenuspėjamu. Jis pirmą kartą išrinktas į postą, už jo nestovi jokia politinė partija.
Vokietijos lyderiai tikisi, kad E.Macronas bus prancūziška jų pačių versija, o jo vykdomi ekonominiai pokyčiai atlieps Berlyno veiksmus.
E.Macronas gali susigundyti spręsti Prancūzijos ekonomines problemas valstybės išlaidų didinimu. Jei jis nutars judėti šia kryptimi, Vokietija, visame bloke kontroliuojanti deficitus ir ekonominį augimą, susidurs su nauju iššūkiu.
Kol kas neaišku, kaip E.Macronui seksis įgyvendinti savo viziją. Jei naujasis prezidentas nesugebės surinkti daugumos birželį vyksiančiuose rinkimuose į Nacionalinę Asamblėją, jo galios bus itin apribotos. O A.Merkel rinkimai laukia rugsėjį.
