Knyga „visiškai nepanaši nei į mokslinius, nei į publicistinius veikalus, nagrinėjančius Rusijos ir rusų likimą. Tai itin subjektyvus ir poleminis, tačiau kupinas daugybės faktų pasakojimas apie unikalų Rusijos valstybės kelią ir daugybę nuotykių“, – rašoma anotacijoje. Pats Sergejus Šelinas pabrėžia, kad jo knyga nėra mokslinė. Ji sudėliota iš atsakymų į 228 klausimus, tačiau visi jie susiveda į kelis pagrindinius: kodėl Rusijoje viskas „ne taip, kaip pas žmones“, iš kur dygsta Rusijos valdžios kojos, kokie pagrindiniai jos bruožai ir ar šalis turi šansų kada nors patekti į „normalių“ tautų šeimą.
Pavadinimas „Įdomioji Rusija“ mena kadaise populiarias Jakovo Perelmano knygas „Įdomioji astronomija“, „Įdomioji matematika“, „Įdomioji fizika“. O knygos idėja gimė po Rusijos invazijos į Ukrainą – Sergejų Šeliną nustebino ne tai, kad Putinas pradėjo karą, o tai, kad „rusai sutiko taikstytis su Ukrainos užpuolimu“.
– Žinoma, ne visi, bet dauguma mano tautiečių rusų, nors ir neužsakė šio karo, nelaukė, neprašė, bet vis dėlto nesuvertė kaltės Putinui, o susitaikė su tuo. Jie galėjo sakyti: gerai, mes prisitaikome, bet tai Putino karas, mes su juo neturime nieko bendra, mes tik priversti dalyvauti, bet daugumai žmonių taip nebuvo. Vos per kelias savaites žmonės pradėjo manyti, kad jie tikrai nori šio karo, kad jis yra geras ir teisingas. Tai mane nustebino, ir aš bandžiau į tai duoti atsakymą.
„Įdomioji Rusija“ prasideda nuo „Gido po Putiną“
- „Savo stiliumi ir vadybiniu užmoju jis artimas ne Europos ar Azijos diktatoriams iš šalių, kuriose vyrauja nusistovėję režimai, o tokiems diktatoriams kaip Somoza vyresnysis (Nikaragva, valdė 1936–1956 m.), imperatorius Bokassa (Centrinės Afrikos imperija, valdė 1966–1979 m.) ir ypač Kadhafi (Libijos Džamahirija, valdė 1969–2011 m.). Kaip ir Putinas, jie savo valdžios neapribojo jokiomis institucijomis ar teisiniais formalumais. Kaip ir jis, jie mąstė didžiavalstybiškai ir utopiškai“, – rašo Sergejus Šelinas.
– Jūs skirstote valdovus į „adekvačius“ ir „neadekvačius“, ir Putinas priklauso antrajai kategorijai...
– Rusijoje ne viską, bet nepaprastai daug sprendžia valdžia. Buvo adekvačių valdovų, tarp jų ir žiaurių tironų, kaip Petras I, ir buvo neadekvačių, kaip Ivanas Rūstusis: nepaprastai žiaurus ir beprotis, žudė savo pavaldinius, išnaikino daugybę vyresnybės, pralaimėjo karus – ir vis tiek niekas jo nenuvertė. Į jį buvo žiūrima kaip į gamtos stichiją, kurią reikia ištverti, ir jis sėdėjo soste 50 metų, iki pat mirties. Putinas priklauso šiai kategorijai.
Sergejus Šelinas Staliną laiko adekvačiu valdovu – net nepaisant Gulago ir valstietijos naikinimo. Jo nuomone, Stalinas labiau panašus į Petrą I nei į Putiną.
– Petras visus savo pavaldinius pavertė baudžiauninkais: valstiečiai buvo dvarininkų baudžiauninkai, o bajorai – caro baudžiauninkai, kuris su jais elgėsi, ko gero, žiauriau nei dvarininkai su savo valstiečiais. Dvarininkas, didikas neturėjo absoliučiai jokių garantijų, jokių teisių, o jei valdovo akimis pasirodydavo kaip nors prasikaltęs, jam būdavo galas.
Sergejaus Šelino knygoje išsakoma paradoksali mintis, kad rusų baudžiavos žiaurumas kyla iš laisvėjimo: kol virš dvarininko yra geležinė valstybės ranka, jis dar laikosi ribų, bet kai įgyja laisvę, nutrūksta nuo grandinės.
– Kažin, ar XVII a. rusų baudžiava buvo neįprasta, žiauresnė nei, pavyzdžiui, kaimyninėje Lenkijoje. Tačiau Petras I galutinai pavergia visus luomus, režimas tampa labai griežtas, o paskui, kaip ir visi tokie režimai, pradeda pamažu byrėti. Maždaug XVIII a. viduryje jau buvo matyti, kad diduomenė pamažu laisvėja. Tačiau Petras, pavergęs savo pavaldinius, tuo pat metu vakarietizavo Rusiją, atvėrė ją intelektualine prasme – į Europą, į Vakarus, sugriovė daugybę barjerų, trukdžiusių skverbtis Vakarų idėjoms. Dvarininkų pažiūros ėmė europėti, jie ėmė labiau save gerbti. Juridiškai jų išlaisvinimą įformino Petras III ir Jekaterina II.
Sergejus Šelinas mano, kad būtent po jų išlaisvinimo dvarininkams buvo suteiktos visos galimybės daryti su savo nuosavais baudžiauninkais ką tik nori. Būtent tada žmonės pradėti pardavinėti aukcione kaip juodieji vergai, šeimos būdavo išskiriamos, tada atsirado ir „nepaprastai žiaurių dvarininkų saviraiškos formų“ fenomenas, kaip garsiosios Saltykovos atvejis. Tai buvo kita bajorų laisvių pusė – Jekaterinos II valdymą Sergejus Šelinas laiko blogiausiu valstiečiams laikotarpiu.
– Ar galima sakyti, kad Putinas yra tarsi kažkoks antiPetras?
– Taip, ir ne tik savo esme, bet ir forma, nes šie raginimai grįžti prie šaknų, nusigręžti nuo Europos yra priešingi tam, ką darė Petras ir Jekaterina, paskelbę Rusiją Europos galybe.
– Rašote, kad būtent baimė to, kaip savo gyvenimą baigė Kadhafi, pastūmėjo Putiną į karą su Vakarais – iš kur tai žinote?
– Iš kelių šaltinių, kurių, deja, negaliu įvardyti, žinau, kaip Putiną sukrėtė Kadhafi nužudymas. Ne pats nuvertimas, o tai, kad jį nulinčiavo minia. Visa tai buvo nufilmuota, žinoma, šiurpus reginys, ir Putinas, absoliutus savo šalies valdovas, pabandė save įsivaizduoti jo vietoje. Kaip smarkiai jis buvo sukrėstas, galima įsivaizduoti iš pasekmių. Tada, 2011 metais, oficialiai valdė prezidentas Medvedevas, o Putinas grįžo į valdžią tapęs kitu žmogumi. Jis įtikėjo, kad Vakarai dabar medžioja jį, ir nusprendė padaryti viską, kad išsigelbėtų.
Ir Basharą al Assadą, pasak Šelino, Putinas evakavo į Rusiją tik todėl, kad bijojo dar vieno susidorojimo su diktatoriumi pavyzdžio, nors ši „atlieka“ jam nebeteikia jokios naudos. Net „adekvataus“ Stalino valdymas, Šelino nuomone, nebuvo toks destruktyvus šaliai kaip Putino valdymas.
Iš Sergejaus Šelino knygos „Įdomioji Rusija“
- „Stalinas pritaikė SSRS valstybinę sistemą sau, o paskui ją saugojo. Putinas nekenčia Rusijos Federacijos valstybinių institucijų ir sugebėjo jas visas sunaikinti. Po Stalino liko totalitarinė diktatūra, po Putino liks griuvėsiai. Stalinas į SSRS žiūrėjo kaip į savo gaminį. Putinas į RF žiūri kaip į savo pomėgių įrankį. Visi jo jausmai ir interesai sukoncentruoti į jį patį. Todėl jo valstybinis avantiūrizmas neturi ribų. Jis niekam už nieką neatsako net savo vaizduotėje.“
– Stalinas paliko stiprų režimą, kuris, nors ir pasikeitęs po jo, toliau egzistavo. Tačiau koks režimas liks po Putino ir ar po jo bus koks nors tęstinumas, yra didelis klausimas, – pastebi Sergejus Šelinas.
Iš Sergejaus Šelino knygos „Įdomioji Rusija“
- „Rusija visada pasirengusi modernizacijai. Revoliuciniai atsinaujinimai jai tapo antrąja prigimtimi. Visa Rusijos istorija – tai grandiozinių reformų ir spalvingų reformatorių istorija. Vien iškiliųjų galima suskaičiuoti dešimtį, po du–tris kiekviename šimtmetyje, pradedant Ivanu III (XV a.) ir baigiant ankstyvuoju Putinu su jo tuometine modernizacija (XXI a. pradžia). Po Putino Rusija neabejotinai ir toliau stebins žmoniją savo modernizacijomis. Nuolatinio pasirengimo modernizacijai ir akivaizdaus nepasirengimo savivaldai derinys atrodo keistai.“
Pasak Šelino, viena iš 1990-ųjų pamokų yra ta, kad Rusijai visada pakako reformatorių ir visada trūko visuomeninio solidarumo ir savivaldos gebėjimų.
– Rusijoje veikia galingi mechanizmai, kurie grąžina ją į savo ypatingąjį kelią, vienas iš jų – nuolatinis visuomenės apvalymas nuo visko, kas yra nepriklausomas, aktyvus ir solidarus. Rusijos egzistavimo tokiu pavidalu, kokį esame įpratę matyti, atskaitą pradedu nuo 1453 metų. Tada žlugo Antroji Roma, Konstantinopolis, ir atsilaisvino laisva vieta Trečiajai Romai. Ir visus šiuos 572 metus Rusija, norėdama išlikti savimi, reguliariai valosi nuo visų, kurie jai netinka. Tokius žmones naikina, išvaro iš šalies arba priverčia susilieti su kraštovaizdžiu, pamirštant viską, ką jie prisimena ir žino. Šis mechanizmas neleidžia kauptis paprastų žmonių socialinei patirčiai.
Iš Sergejaus Šelino knygos „Įdomioji Rusija“
- „Sovietų režimas nuo 1920-ųjų sistemingai naikino asmeninę atmintį. Tie, kurie pilietiniame kare kovojo prieš raudonuosius, turėjo apsimesti, kad to nebuvo, klastoti savo biografijas, susilieti su kraštovaizdžiu. Tokia pat mimikrija turėjo užsiimti ir buvę nebolševikinių partijų, tarp jų ir masiškiausios – eserų, nariai. Taip pat buvę turto savininkai ir visi kiti, turėję statusą ir šaknis ikibolševikiniame gyvenime. Tie, kurie nenorėjo ar negalėjo..., buvo medžiojami 37-aisiais ir 38-aisiais metais. Tais metais buvo masiškai išžudyti žmonės, turintys gyvą visuomeninę atmintį. Šimtų tūkstančių žmonių, turinčių visuomeninės veiklos patirties, išvarymas iš Rusijos 2022-aisiais yra toks pat imperijos valymas nuo gyvų politinių įgūdžių nešiotojų.“
– Tai, kad nepavyko sukurti Rusijos demokratijos, aiškinate tuo, kad nepavyko sukurti Rusijos tautos. O kodėl nepavyko?
– Tai egzistencinis klausimas, veikiau gal reikėtų klausti, kodėl pavyko ukrainiečių tauta. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje, kai atsirado dabartinės valstybės, Rusijos Federacijoje ir Ukrainoje režimai ir žmonių nuotaikos buvo labai panašios. Ir štai jos pasuko skirtingais keliais. Ukrainoje pradėta kurti politinė tauta, o Rusijoje iš pradžių prasidėjo didžiosios ekonominės reformos, paskui pradėtas kurti autoritarinis, o vėliau totalitarinis režimas. Rusijos Federacija paveldėjo visą istorinės Rusijos bagažą, o Ukraina iš jos nieko nepaveldėjo ir sugebėjo sukurti save kaip valstybę, nesusijusią su Rusijos tradicija.
Rusijos Federacijos kūrimas 1990–1993 m. baigėsi, pasak Šelino, organizacine sėkme ir moraliniu krachu: valstybės režimas prasidėjo kaip revoliucija, taip pat ir moralinė, kaip pergalė prieš blogį, prieš priespaudą, o baigėsi Baltųjų rūmų šturmu. Tuo pat metu, anot Šelino, visiems dešimtojo dešimtmečio Rusijos politikams buvo būdingas pasirengimas „išduoti savo rinkėjus dėl savo pačių gerovės“. Tačiau „patys rinkėjai nebuvo pasirengę turėti renkamus atstovus, tai yra jie juos išsirinko ir pamiršo“.
– Tarkime, kai sakoma, kad Jelcinas išvaikė Rusijos deputatų suvažiavimą, – žinoma, jis tai padarė, bet iki to laiko beveik visi deputatai jau buvo praradę ryšį su rinkėjais, ir dauguma rinkėjų nebegalėjo įvardyti deputato, už kurį balsavo prieš metus ar dvejus, štai kur drama. Kad egzistuotų demokratija, reikia susiformavusių interesų grupių, autonominių bendruomenių, gyvybingų įvairaus lygio profesinių asociacijų – darbuotojų, verslininkų, vidutines pajamas gaunančių žmonių, – tačiau 90-aisiais Rusijoje jų beveik nebuvo.
Pergalę prieš GKČP 1991 m. dauguma rusų, pasak Šelino, suvokė kaip „eilinį vadovybės kivirčą“.
– Pamenu, kad dauguma žmonių Leningrade nedalyvavo 1991-ųjų rugpjūčio 19-osios įvykiuose. Daugiausia keli tūkstančiai žmonių susirinko prie Marijos rūmų. Kitą dieną, jau padedant naujajai valdžiai, Rūmų aikštėje buvo surengtas didelis mitingas, tačiau dauguma miesto gyventojų liko nuošalyje, tarsi tai jų neliestų, parduotuvėse driekėsi begalinės eilės prie maisto produktų, gyvenimas ėjo įprasta vaga. O netrukus net įvykių dalyviai ėmė išsižadėti savo geriausių jausmų, nors tai buvo vienas iš nedaugelio įvykių Rusijos istorijoje, kai dalis valdžios ir dalis liaudies veikė išvien.
Iš Sergejaus Šelino knygos „Įdomioji Rusija“
- „Naivus cinizmas, kuris Rusijoje įsitvirtino kaip standartinė reakcija į viską, kas vyksta, yra visai ne ta karti visuomeninė patirtis, kuria jis dedasi, o priešingai – bet kokios patirties atmetimas ir pasirengimas paklusti bet kokioms viršininkų improvizacijoms. Istorinė pamoka nebuvo išmokta, tarsi 91-aisiais iš tikrųjų nieko ypatingo neįvyko... O po trisdešimties metų įvykęs tų, kurie kitaip prisimena 91-ųjų rugpjūtį, išvarymas iš Rusijos buvo pavėluotas, bet logiškas dešimtojo dešimtmečio apibendrinimas. Tie, kurie pralaimėjo vasario 22-ąją, dabartiniai išoriniai ir vidiniai emigrantai, yra 1991-ųjų rugpjūčio nugalėtojai arba jų vaikai. Ukrainiečiams prireikė trisdešimties metų, kad būtų sukurta gyvybinga valstybė. O nugalėjusiai rusų daliai, – kad būtų prarasta savoji.“
– Ar tiesa, kaip rašote, kad Rusijos patirtis radikaliai skiriasi net nuo Rytų despotijų, Irano ar Kinijos patirties?
– Taip, ten visas elitas nebuvo išnaikintas pasikeitus valdžiai. Išliko žmonių sluoksnis – ankstesnės pilietinės patirties, solidarumo, kitokios statybos nešėjai, jie atėjo ir kūrė valstybę kitais pagrindais. Jau XIX a. vidutinio turko ar perso asmeninė politinė patirtis buvo akivaizdžiai turtingesnė nei vidutinio ruso. Ir taip yra iki šiol.
Tai yra sistemos, ypatingojo kelio dalis. Esu atsekęs nemažai karjeros trajektorijų pareigūnų, kurie buvo represuoti 30-aisiais ar 40-aisiais metais ir išgyveno. Po Stalino mirties jie galėjo grįžti į savo postus, bet nebuvo grąžinti. Tai labai įdomu. Buvo keletas eksperimentų juos sugrąžinti, bet netrukus Chruščiovas juos visus išstūmė, jie visi buvo išleisti į pensiją. Tai reiškia, kad naujoji nomenklatūra, atėjusi į valdžią per pirmtakų kraują, neleido jiems grįžti. Tačiau būta ir išimčių: pavyzdžiui, Latvijoje keli represuoti stambūs pareigūnai grįžo į tarnybą ir toliau dirbo. Taip pat ir Kaukaze. Vietinės tradicijos ir ten, ir ten tai leido – bet ne Maskvoje, ne Rusijoje. Manau, kad šis skirtumas turi gilią prasmę.
– Rašote, kad „pilietinis pakilimas veda į despotizmą“: ir po Smutos, ir po 1917 metų, ir po perestroikos. Vadinasi, pasirodo, jokių pilietinių pakilimų nereikia? Bet kokios valdžios svajonė.
– Gal geriau sakyti, kad pilietinis pakilimas Rusijoje gresia despotizmu. Knygoje apie tai pasakojama kalbant apie Smutą. Tada naujasis režimas atsirado 1613 m. galingo visuomenės pakilimo ir beveik konkurencinių caro rinkimų fone. Caru norėjo tapti nacionalinis didvyris Dmitrijus Požarskis, tačiau jo giminė pagal to meto nomenklatūrinius standartus jau buvo nuskurdusi, tad bojarinai tiesiog išsirinko savo žmogų. O pakilimas truko neilgai, ir vėliau naujasis režimas nebesijautė kontroliuojamas visuomenės, kuri kuriam laikui atgijo, o paskui grįžo atgal į save, štai kokia buvo drama.
Knygoje „Įdomioji Rusija“ yra skyrius apie „Rusijos konstantas“. Jų yra penkios
- Valdžios mašina visiškai viešpatauja vidaus fronte... Apačios maištų kartais pasitaiko, bet jie visada nuslopinami...
- Sistemoje įdiegti mechanizmai, neleidžiantys įsitvirtinti teisinei valstybei ir bet kokiai atstovaujamosios valdžios formai...
- Reguliarūs aukščiausiosios valdžios kreipimaisi į pavaldinius, kuriuose skelbiamos persekiojimo ir valstybinės didybės idėjos, niekada nesulaukia liaudies daugumos pasipriešinimo. Masėse nėra idėjų, galinčių tam pasipriešinti. Bendrystė su valstybine galia ir valstybine paranoja blokuoja rusų savisaugos jausmą.
- Valdininkija kartu yra ir tarsi žyniai. Ji išpažįsta ir skelbia valstybės religiją. Todėl jos maniakiškos nuotaikos ir priešiškumas visiems, kurie siekia... permainų, yra Rusijos norma.
- Rusijos valdovas yra absoliutus autokratas arba ruošiasi juo tapti... Šventas mandatas valdyti Rusiją įpareigoja valdovą nugalėti bent dalį savo išorės priešininkų ir būti negailestingam visiems, kuriuos jis paskelbia vidaus priešais...
– Nežinau kodėl, bet visa tai čia jau buvo XVI amžiuje. Savo knygoje nesistengiau visko paaiškinti – aš norėjau užfiksuoti tai, kas yra. Įskaitant religinį valstybės garbinimą ir tai, kad kol valdovas nugali išorės ir vidaus priešus, pavaldiniai jo nebando nuversti. Štai kodėl Putino režimas atrodo gana tvirtas.
Anot Šelino, kad Rusija galėtų pasukti iš savo ypatingo kelio, be kita ko, „į pasaulinę madą turi grįžti asmens teisių ir laisvių vertybės“.
– Matome, kad dabar ir Vakaruose akivaizdi idėjų krizė, idėjinis skilimas. Manau, kad kol ši krizė nebus išspręsta, Rusija turi mažai šansų pasukti normaliu keliu. Nes Rusija labai jautriai reaguoja į tai, kas ateina iš išorės, ir jei tikroji laisvė, o kartu ir demokratija, vėl sugrįš į madą, Rusijai bus sunku tam pasipriešinti. Tačiau jei diktatūra taps madinga, galite būti tikri, kad Rusijos diktatūra bus pati diktatoriškiausia“, – įsitikinęs Sergejus Šelinas.
