„Netikiu, kad Lenkija nėra pasiruošusi progresyviai politikai, – sako 42-ejų R.Biedronis, kuris pasitraukė iš Slupsko mero pareigų, kad įkurtų naują proeuropietišką judėjimą. – Jei žmonėms pateiksi solidų pasiūlymą, jie tavimi pasitikės.“
PiS, kaip paskelbė Lenkijos nacionalinė rinkimų komisija, praėjusį sekmadienį laimėjo daugiausia – 254 – vietas šalies regionų asamblėjose.
Bet opozicinė centristų koalicija „Pilietinė koalicija“ su 194 vietomis atsiliko nedaug, be to, nugalėjo didmiesčiuose – Varšuvoje, Lodzėje, Poznanėje ir Vroclave.
Toks valdančiųjų ultrakonservatorių pasirodymas geresnis nei per 2014-ųjų vietos rinkimus, bet blogesnis nei 2015 metais, kai PiS nugalėjo Seimo rinkimuose.
Tad R.Biedronis, apie naująjį proeuopietišką judėjimą, kurio pavadinimas tikriausiai bus atskleistas tik kitų metų vasarį, kai projektas oficialiai startuos, prabilęs maždaug prieš mėnesį, nusiteikęs optimistiškai. O kritikos negaili tiek PiS, tiek opozicinei „Piliečių platformai“.
Vadinamas „Lenkijos E.Macronu“
Pirmuoju išbandymu R.Biedronio, kuris sako imąs pavyzdį iš Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono, iniciatyvai pagal planą turi tapti Europos Parlamento rinkimai.
Balsavimas laukia kitų metų gegužę. Metų pabaigoje vyks nauji Lenkijos parlamento rinkimai, o 2020-aisiais šalis rinks prezidentą.
Kairiesiems, tiesa, Lenkijoje sekasi labai prastai – jie Seime neturi nė vienos vietos. Visgi R.Biedronis turi vardą nacionalinėj arenoje.
Pagal vieną apklausą, kai respondentų buvo klausiama, už ką jie balsuotų kituose prezidento rinkimuose, R.Biedronis – trečioje vietoje po dabartinio prezidento Andrzejaus Dudos ir buvusio premjero Donaldo Tusko.
Pastarasis, kaip manoma, svarsto apie sugrįžimą į nacionalinę politiką iš Europos Vadovų Tarybos, kuriai pirmininkauja.
R.Biedronis kratosi ir dešiniojo, ir kairiojo etiketės. Bet aiškios politinės programos neturi.
Kaip pastebi „The Guardian“ galbūt jis, kaip ir E.Macronas, labiau nori kalbėti apie vertybes. R.Biedronio teigimu, Lenkijos kairieji sugriuvo, nes žengė technokratiniu keliu, o istorijos ir tapatybės klausimus atidavė PiS.
Taip pat esą elgėsi ir D.Tusko vadovaujama „Piliečių platforma“, kuri per aštuonerius Lenkijos valdymo metus prarado realybės jausmą.
R.Biedronio teigimu, Lenkijos kairieji sugriuvo, nes žengė technokratiniu keliu, o istorijos ir tapatybės klausimus atidavė PiS.
„Jie statė oro uostus, bet uždarinėjo mažas mokyklas. Jie ignoravo regioninį lygmenį ir būtent todėl išaugo populistai – jie paskelbė, kad grįš į regionus“, – tvirtina R.Biedronis.
Nori susigrąžinti regionus
Iki metų pabaigos R.Biedronis ketina aplankyti 40 mažų Lenkijos miestelių ir kaimų. Jis drąsiai rėžia: mitas, kad tokiose gyvenvietėse balsuojama už konservatyvias partijas: „Tereikia surasti patikimą ir atsakingą žmogų, kuris išreikštų provincijos gyventojų svajones.“
Jo paties kelias į politiką liudija, kad Lenkija šiuolaikiškumo nestinga. Jaunas, homoseksualumo neslepiantis buvęs LGBT aktyvistas į Seimą buvo išrinktas dar 2011 metais.
Dirbdamas parlamente, R.Biedronis gatvėje buvo „keturis ar penkis kartus“ sumuštas, tačiau į Slupsko meriją persikrausčiusiam politikui žmonės jau šypsojosi.
Tiesa, R.Biedronis, nors ir teigiantis, kad lenkų požiūrio į socialinius klausimus negalima vertinti „tik juodai ir baltai“, pripažįsta, jog gyvenimas homoseksualiems žmonėms šalyje gali būti labai sunku – ypač jei jie nėra žinomi.
Viešųjų reikalų instituto Varšuvoje analitikas Filipas Pazderskis mano, kad R.Biedronis turi galimybę nugriebti maždaug penktadalio kairiųjų idėjų link krypstančių rinkėjų balsus. Esą jam reikėtų taikytis į jaunimą, skeptiškai vertinantį apskritai visą politiką.
„Žmonėms nusibodo tie patys politiniai veikėjai. Biedronis žino, kaip bendrauti su visuomene ir kaip veikti socialiniuose tinkluose“, – pastebėjo F.Pazderskis.
Kita vertus, analitikas nemato galimybės, kad R.Biedronas kada nors užimtų premjero pareigas be kitų partijų paramos.
