Iš to referendumo politikai taip pat galėtų šio to pasimokyti prieš ketvirtadienį įvyksiantį balsavimą dėl tolesnės šalies narystės Europos Sąjungoje – bent jau to, kad plebiscitas gali neišspręsti problemos visiems laikams.
Leiboristų ministras pirmininkas Haroldas Wilsonas 1975 metų birželio 5 dieną sušaukė referendumą siekdamas nuraminti euroskeptiškąjį savo susiskaldžiusios partijos sparną ir ragino britus pasisakyti už pasilikimą EEB po to, kai Londonui pavyko užsitikrinti tam tikrų nuolaidų iš Briuselio.
Šįkart referendumą sušaukė konservatorių ministras pirmininkas Davidas Cameronas, kuris žengė šį žingsnį siekdamas įveikti gilų susiskaldymą savo partijoje. Jis ragina britus balsuoti už tolesnę narystę Europos Sąjungoje peržiūrėtomis sąlygomis.
Timas Bale'as, Karalienės Marijos universiteto Londone profesorius, sako, kad 1975-ųjų referendumas jį išmokė, kad plebiscitas negarantuoja ginčijamo klausimo išsprendimo.
H.Wilsonui pavyko užsitikrinti 67 proc. rinkėjų palaikymą pasilikimui EEB
„Jis neišspręs Europos klausimo kartą ir visiems laikams“, – rašė T.Bale'as tinklaraštyje.
„Kas žino, galbūt demokratijoje toks nesibaigiantis neapibrėžtumas nebūtinai yra blogas dalykas?“ – rašė jis.
H.Wilsonui pavyko užsitikrinti 67 proc. rinkėjų palaikymą pasilikimui EEB, į kurią Britanija buvo įstojusi prieš dvejus metus. Toks referendumo rezultatas dabar itin nudžiugintų D.Cameroną.
Pasitraukimo iš ES šalininkų stovykla per pastarojo meto apklausas keliais procentais pirmavo, bet naujausios apklausos rodo, kad padidėjus paramai pasilikimui Bendrijoje balsai dabar pasiskirsto po lygiai. Tokią tendenciją, kaip manoma, galėjo lemti praėjusią savaitę šalį sukrėtęs parlamentarės Jo Cox nužudymas.
1975-aisiais H.Wilsono Leiboristų partijos kairysis sparnas ragino pasitraukti iš EEB. Tarp pasitraukimo šalininkų buvo ir dabartinis partijos lyderis Jeremy Corbynas, kuris šįsyk pasisako už tolesnę šalies narystę Bendrijoje.
M.Thatcher, neseniai stojusi prie opozicijoje buvusios Konservatorių partijos vairo, uoliai agitavo britus balsuoti už pasilikimą EEB, tvirtindama, kad šalis yra „neatskiriama“ Europos dalis.
Užėmusi ministrės pirmininkės postą, ji tapo konservatorių euroskeptikų didvyre dėl savo kalbų, kuriose buvo juntamas priešiškumas Briuseliui.
„Balsavome ne už tai“
Daug vyresnio amžiaus britų, pasisakančių už pasitraukimą iš ES, tvirtina, kad šių dienų ES nėra tas pats subjektas, kaip EEB, už narystę kurioje jie balsavo 1975 metais.
„Kai balsavome už narystę Europos ekonominėje bendrijoje, balsavome ne už tai, ką turime dabar“, – naujienų agentūrai AFP sakė 62 metų Lynn Everett, Birmingamo mieste prekiaujanti futbolo suvenyrais.
„Balsavau „už“. Tai buvo visiškai kas kita. Jei šįsyk nepasitrauksime, visiems laikams baigsiu su politika“, – sakė ji.
Per keturis dešimtmečius Briuselio vaidmuo smarkiai pasikeitė, ekonominę sąjungą sudariusioms šalims susisaisčius tvirtesniais politiniais ryšiais, nors Britanija bendrosios valiutos – euro – neįsivedė.
EEB įsteigė šešios valstybės, o 1975-aisiais jos narių skaičius jau buvo išaugęs iki devynių. Dabartinė ES vienija 28 valstybes, o kitos dar tik siekia narystės bloke.
Šaltojo karo pabaiga 1991-aisiais ir pakilusi Geležinė uždanga atvėrė kelią Rytų Europos šalims, tokioms, kaip Lenkija ir Vengrija, 2004 metais tapti Bendrijos narėmis.
Laisvo ES piliečių judėjimo principas leido tūkstančiams rytų europiečių vykti į Britaniją ieškotis darbo ir dirbti čia be darbo leidimo.
D.Cameronas tvirtina, kad dirbantys ir mokesčius mokantys ES migrantai duoda naudos šalies ekonomikai.
Šiuo metu Britanijoje gyvena daugiau nei 3 mln. žmonių, gimusių kitose ES narėse, ir migracija yra vienas iš labiausiai prieštaringųklausimų per dabartinę referendumo kampaniją.
D.Cameronas tvirtina, kad dirbantys ir mokesčius mokantys ES migrantai duoda naudos šalies ekonomikai.
Tačiau jis pažadėjo, kad kai kurie migrantai nebegaus socialinių pašalpų pagal peržiūrėtas Britanijos narystės Bendrijoje sąlygas.
Esant tokiai sudėtingai ir besikeičiančiai situacijai, kalbama, kad dabartiniam premjerui teko sunkesnis uždavinys nei H.Wilsonui 1975-aisiais.
„Daugeliu požiūriu per šį balsavimą dėl ES narystės ant kortos pastatyta kur kas daugiau nei 1975-aisiais“, – tinklaraštyje rašė Ekseterio universiteto politikos mokslų dėstytojas Davidas Thackeray.
„Įtikinti rinkėjus pritarti peržiūrėjimo sąlygoms taip pat gali būti sunkiau“, – rašė jis.
