Bandydamas sudaryti taikos susitarimą, D.Trumpas save pozicionuoja kaip tariamą arbitrą, „kuris orientuojasi tik į karo užbaigimą“.
Tačiau skirtingas D.Trumpo požiūris į šalis – greitas spaudimas labiau pažeidžiamai Ukrainai ir daugiau kantrybės bei švelnių žodžių agresorei Maskvai – atspindi jo paties suvokimą apie „ryškų galios disbalansą“, rašo portalas. Ir nors JAV prezidentas Baltuosiuose rūmuose griežtai priekaištavo Volodymyrui Zelenskiui, kad šis „neturi jokių kortų“ konfrontuodamas su Rusija, D.Trumpas asmeniškai padarė keletą dalykų, „kad susilpnintų V.Zelenskio pozicijas“.
Toliau „Politico“ išvardija kai kuriuos „kozirius“, kuriuos D.Trumpas galėjo panaudoti spaudimui Rusijai daryti, bet iš tikrųjų atidavė Maskvai.
Skambučiai V.Putinui po to, kai J.Bidenas nutraukė visus ryšius
D.Trumpas neslėpė, kad nori suartėti su Rusija, ir netrukus po to, kai pradėjo eiti pareigas, surengė 90 minučių trukusį pokalbį telefonu su Rusijos vadovu Vladimiru Putinu. Taip baigėsi trejus metus trukusi Rusijos izoliacija valdant buvusiam prezidentui Joe Bidenui, kuris nutraukė dialogą su V.Putinu po to, kai šis 2022 m. vasario mėn. įsiveržė į Ukrainą.
Kitas skambutis, kuris, kaip paaiškėjo, buvo ilgesnis nei pirmasis, buvo surengtas po to, kai V.Putinas atsisakė sutikti su 30 dienų paliaubų, dėl kurių jau susitarė JAV ir Ukraina, sąlygomis.
Jei D. Trumpas būtų ilgiau delsęs kalbėtis su V.Putinu, jis būtų turėjęs daugiau svertų prieš Kremlių, kad galėtų reikalauti papildomų su karu susijusių nuolaidų.
Derybos su Rusija nedalyvaujant Ukrainai
D.Trumpo ir V.Putino pokalbiai buvo tik pradžia. Vasario viduryje aukšto rango JAV ir Rusijos pareigūnai susitiko akis į akį Saudo Arabijoje ir išdėstė planą, kaip atkurti dvišalį bendradarbiavimą keliose srityse. Tai apėmė personalo atkūrimą ambasadose Vašingtone ir Maskvoje, galimą ekonominį bendradarbiavimą ir net sankcijų, įvestų dėl Rusijos invazijos į Ukrainą, sušvelninimą.
Šias iniciatyvas buvo galima atidėti metams, keliant sąlygas dėl Rusijos ir Ukrainos taikos susitarimo. Tai, kad taip neįvyko ir kad nei Ukraina, nei Europos sąjungininkai negavo vietos prie derybų stalo, paaiškina, kodėl naujoji administracija nebendrauja su tradiciniais sąjungininkais.
Atvira diskusija apie tai, ko Ukrainai gali tekti atsisakyti
Nors D.Trumpas atmetė klausimus apie tai, ko Rusija turėtų atsisakyti pagal taikos susitarimą, jis ir jo vyriausieji padėjėjai nedviprasmiškai kalbėjo apie tai, kad Ukraina turės atsisakyti dalies suverenios teritorijos, kurią dabar kontroliuoja Rusija.
Pastarąją savaitę D.Trumpas sakė, kad jau vyksta diskusijos dėl to, kuri šalis kontroliuos įvairius Ukrainos regionus, įskaitant Zaporižios atominę elektrinę. Praėjusią savaitę jis netgi užsiminė, kad Ukraina, jei tikisi išlaikyti šio objekto kontrolę, galėtų apsvarstyti galimybę leisti JAV bendrovėms valdyti elektrinę po karo.
D.Trumpo pasiryžimas reikalauti iš Ukrainos susimokėti buvo viešai pristatomas kaip būdas užtikrinti, kad būtų grąžinta 120 mlrd. JAV dolerių gynybos pagalba, kurią Amerika suteikė nuo karo pradžios. Nepaisant nuogąstavimų, kad prezidentas bando reikalauti pinigų iš Ukrainos, V.Zelenskis išreiškė norą pasirašyti kasybos susitarimą kaip savo įsipareigojimo taikos procesui ir platesnei D.Trumpo diplomatijai ženklą. Tačiau Rusijai nereikėjo daryti to paties.
Didžiausias spaudimas, bet tik Ukrainai
Be to, kad Ovaliajame kabinete užsipuolė V.Zelenskį, kai šis viešai suabejojo, ar Rusija rimtai nusiteikusi nutraukti karą, D.Trumpas parodė nuoseklų norą taikyti spaudimą karą kurstančiam Ukrainos vadovui. Po incidento Baltuosiuose rūmuose jis laikinai nutraukė visą JAV gynybos pagalbą ir sustabdė dalijimąsi žvalgybos informacija.
Jis taip pat pakartojo V.Putino raginimą surengti naujus rinkimus Ukrainoje, kuri negali rengti rinkimų esant karinei padėčiai, ir vienu metu net pavadino demokratiškai išrinktą V.Zelenskį „diktatoriumi“.
Saugumo garantijų nesuteikimas ir negalima narystė NATO ilguoju laikotarpiu
D.Trumpas atsisakė svarstyti galimybę pasitelkti „Amerikos kietąją jėgą“ Ukrainos saugumui užtikrinti po galimų paliaubų, todėl Europai kyla sunkumų didinant gynybos išlaidas ir gamybą.
Jis taip pat pasiūlė sudaryti ekonominį susitarimą, pagal kurį JAV gautų didelę dalį būsimų Ukrainos pajamų iš retųjų metalų kasybos, kaip de facto saugumo garantiją, leisdamas suprasti, kad Amerikos buvimas galėtų atgrasyti V.Putiną nuo naujų išpuolių.
Tuo pat metu D.Trumpas socialinėje žiniasklaidoje pagrasino V.Putinui, kad gali padidinti ekonomines sankcijas Rusijai, o paskui greitai atsitraukė ir pareiškė, kad Ukraina labiau trukdo taikos deryboms. Praėjusią savaitę, Rusijos vadovui atsisakius sutikti su visomis 30 dienų paliaubomis, dėl kurių susitarė JAV ir Ukraina, D.Trumpas nusprendė nekritikuoti jos vilkinimo ir vietoj to gyrė jos norą sustabdyti atakas prieš energetikos infrastruktūrą.
Pastangų patraukti Rusiją atsakomybėn nutraukimas
Po D.Trumpo pokalbio telefonu su V.Putinu JAV pasitraukė iš tarptautinės komisijos, kuri turėjo tirti už Rusijos invaziją į Ukrainą atsakingus vadovus, įskaitant V.Putiną. Administracija taip pat sumažino finansavimą Jeilio universiteto Humanitarinių tyrimų laboratorijai, kuri išsamiai tyrė masinį Ukrainos vaikų deportavimą į Rusiją.
Atsižvelgdama į įstatymų leidėjų, ypač kai kurių respublikonų, klausimus, administracija pareiškė, kad persvarsto šiuos veiksmus. Tačiau naujausi veiksmai sutampa su kelių nacionalinio saugumo agentūrų sprendimu nutraukti koordinuotas pastangas kovoti su Rusijos kibernetinėmis atakomis ir dezinformacija.
„Kaltos abi pusės“
Priimdama V.Putino požiūrį į tai, ką jis vadina „pagrindinėmis karo priežastimis“ – kad Rusija neva buvo „priversta įsiveržti dėl Ukrainos noro prisijungti prie NATO“ – JAV administracija įteisino Kremliaus poziciją, kad kelių buvusių sovietinių socialistinių respublikų nepriklausomybė „tebėra neišspręstas klausimas“.
Be to, D.Trumpas ir jo komanda atmeta būtinybę spręsti esminę problemą, esančią konflikto centre – gilų V.Putino įsitikinimą, kad Ukraina neturėtų būti nepriklausoma.
