Apžvalgininkė Eva Hartog atkreipė dėmesį, kad virš kariškių galvų birbia iranietiški „Shahed“ bepiločiai orlaiviai, kuriuos gali perimti amerikiečių gynybos sistemos, o ant žemės rusų karius apšaudo vokiška artilerija, į kurią šie atsako Šiaurės Korėjos šaudmenimis.
„Po beveik trejų metų net atkakliausiems izoliacionistams būtų sunku pateikti šį karą kaip „regioninį konfliktą“ tarp Rusijos ir Ukrainos“, – rašo „Politico“.
-
Karas Ukrainoje. Danija įspėjo: Rusija į Baltijos jūrą gali pasiųsti karo laivus
-
Pietų Korėjos parlamentaras: Rusijos kare žuvo mažiausiai 100 Šiaurės Korėjos karių
-
Pareigūnas: ukrainiečių drono ataka sukėlė gaisrą Rusijos naftos perdirbimo gamykloje
-
JK paskelbė apie naują karinės pagalbos Ukrainai paketą
-
Į kalėjimą: Lenkijoje pagautas rusų šnipas – ledo ritulininkas
-
Ukrainos oro pajėgos numušė 45 rusų dronus
Šis karas yra laikomas didžiausiu ginkluotu konfliktu Europoje nuo Antrojo pasaulinio karo laikų ir žingsnis po žingsnio tampa vienu globaliausių susirėmimų, kuriame tiesiogiai ar netiesiogiai dalyvauja dešimtys kitų šalių.
Būtent kitų šalių įsitraukimas gali tapti lemiamu veiksmu šiame kare: Ukraina rizikuoja prarasti didžiausią savo rėmėją, Jungtinių Valstijų prezidentu tapus Donaldui Trumpui, o Rusija sulaukia vis didesnės paramos iš Vašingtono priešų – pirmiausia, Šiaurės Korėjos.
„Paskutinį kartą ką nors panašaus tikriausiai matėme per sovietų invaziją į Afganistaną, – įvertino žymus Šaltojo karo istorikas Sergejus Radčenka. – Kai mudžahedus rėmė Vakarai, taip pat Pakistanas, ir visi kiti buvo įsitraukę“.
„Būtų greitai baigęsis“
Kai 2022 m. vasarį Maskva pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą, Kremlius ir jo propagandininkai teisinosi, kad tai buvo būtinas gynybinis žingsnis prieš NATO.
Visuotinai sutariama, kad prezidentas Vladimiras Putinas tikėjosi, jog karas baigsis per kelias dienas, ir pagrįstai vylėsi, kad Vakarai į tai atsakys pasmerkimo ir tylaus pritarimo pozicija, kurią jie pademonstravo ankstesnių jo avantiūrų Ukrainoje, Moldovoje ir Sakartvele atžvilgiu.
„Tai būtų buvęs vietinis konfliktas, jei jis būtų greitai pasibaigęs, – atkreipė dėmesį S.Radčenka. – Bet taip nenutiko.“
Ukrainiečiai priešinosi kaip įmanydami, o V.Putino kariuomenė pakankamai ilgai blaškėsi, kad Vakarai atkreiptų dėmesį. Europa susirūpino, kad jos pačios saugumas atsidūrė pavojuje; JAV turėjo palaikyti demokratijos ir Europos saugumo rėmėjos įvaizdį. Po kelių dienų Vakarų ginklai ir žvalgybos duomenys plūstelėjo į Ukrainą, padėdami ukrainiečiams atremti Rusijos puolimą ir padidindami konflikto tarptautinį mastą.
Laikui bėgant, kai tiek Ukrainą, tiek Rusiją ėmė varginti šaudmenų badas ir per mažas karių skaičius, todėl tarptautinės įtakos aspektas tapo dar labiau pastebimas ir svarbus.
Šiandien abi šalys pasikliauja išorės pagalba: Ukraina, kad išsilaikytų; Rusija, kad išlaikytų savo dominavimą danguje ir ant žemės, kartu mažindama karo poveikį savo gyventojams.
Abi šalys taip pat pareiškė dideles ideologines pretenzijas: Ukraina sako, kad kovoja už „demokratiją“, o Rusija teigia, kad ji kovoja prieš tai, ką ji vadina Amerikos hegemonija ir „kolektyviniais Vakarais“.
Maskvos siūloma „daugiapolės pasaulio tvarkos“ idėja, kad ir kaip miglotai ji būtų apibrėžta, skambėjo pakankamai įtikinamai, kad Iranas aprūpintų ją bepiločiais lėktuvais „Shahed“, o Šiaurės Korėja – balistinėmis raketomis, milijonais sviedinių, o pastaruoju metu – tūkstančiais karių.
Vadinamieji globalūs Pietūs taip pat palinko V.Putino pusėn link BRICS – šalių klubo, kuris, nepaisant didelių skirtumų, rado bendrą kalbą dėl bendro nepasitenkinimo sistema.
Didžiausias Maskvos gelbėjimosi ratas yra Kinija, kuri suvaidino lemiamą vaidmenį apsaugant Rusijos ekonomiką nuo Vakarų sankcijų, nes suteikė rinką jos naftai ir trąšoms, taip pat suteikė galimybę naudotis labai reikalingomis technologijomis.
„Indija ir kitos šalys gali prekiauti su Rusija, ir tai labai svarbu. Tačiau niekas neprilygsta tam, ką siūlo Kinija“, – pažymėjo „Carnegie“ tarptautinės taikos fondo Rusijos Eurazijos centro direktorius Aleksandras Gabujevas.
Hibridinė taktika
Be to, Rusija išplėtė ir toliau tęsia savo hibridinio karo praktiką, kurstydama problemas ir didindama esamus nesutarimus užsienyje.
Tačiau, kitaip nei Šaltojo karo metais, šiuo metu nėra tarpinių konfliktų, kuriuose Maskva galėtų smogti NATO. Todėl „Rusija bando ieškoti priemonių, kaip duoti atkirtį“ kitais būdais, kalbėjo A.Gabujevas.
„Prisiimti nuostolius, sukelti skausmą, atkeršyti“, – pridūrė jis.
Tai apima kišimąsi į rinkimus, gaisrų kėlimą ir kitus sabotažo veiksmus, taip pat paramą įvairiems antivakarietiškai nusiteikusiems veikėjams ir grupėms; nuo prorusiško oligarcho, ketinančio sužlugdyti Moldovos proeuropietišką kursą, finansavimo iki duomenų nutekinimo Jemeno husių judėjimui, kad šis galėtų padėti jiems atakuoti Vakarų laivus Raudonojoje jūroje.
Vakarų pagalba
Eksperto nuomone, be Vakarų pagalbos karas nebūtų išgyvenęs pirmųjų metų ir būtų pasibaigęs „triuškinančiu Ukrainos pralaimėjimu“.
Aiškiai geopolitiškai įspėdama Maskvą, kaip tik gali Briuselis, Europos Sąjunga paspartino Ukrainos, Moldovos ir Sakartvelo prisijungimą prie bloko.
„Tačiau Vakarai taip pat laikėsi tam tikrų saugiklių ir pasirinko atsargią laipsniškumo, o ne eskalavimo strategiją. Kyjivo nusivylimui, ginkluotė buvo tiekiama etapais ir su tam tikromis taisyklėmis“, – priminė „Politico“.
Beveik trejus metus JAV ir Europos lyderiai nekreipė dėmesio į vis labiau desperatiškus Kyjivo prašymus leisti naudoti tolimojo nuotolio ginklus smūgiams į taikinius Rusijoje.
Verta pastebėti, kad, nepaisant dažnų Maskvos grasinimų, kad ji gali bombarduoti kurį nors Vakarų miestą, „raudonasis mygtukas“, regis lieka nepaspaustas.
Tačiau tai netrukdo Rusijai grasinti Europos rytiniam flangui galima invazija.
Kinija taip pat paisė kai kurių Vakarų „raudonųjų linijų“, užtikrindama, kad tiesiogiai nepažeidžia Vakarų sankcijų (nors tai daro netiesiogiai), ir kol kas neteikia Rusijai jokių mirtinų ginklų (nors yra tiekusi atskirų dalių ir, remiantis naujausiais pranešimais, įtariama, kad tiekia bepiločius orlaivius).
Abiem pusėms vis dar atrodo, kad užsienio karių dislokavimas tebėra draudžiamas. Nors kai kurie balsai, ypač Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, prabilo apie galimybę dislokuoti Vakarų karius, ši idėja kol kas neperžengė greitai atmesto pasiūlymo ribų.
„Tai nereiškia, kad tos „raudonos linijos“ nebuvo išbandytos. Ukraina įsiveržė į Rusijos Kursko regioną ir panaudojo Vakarų ginklus, kad smogtų Rusijos taikiniams, pavyzdžiui, jos Juodosios jūros laivynui. Šiaurės Korėjos kariai atvyko į Rusiją. O kadenciją baigiantis JAV prezidentas Joe Bidenas pagaliau uždegė žalią šviesą Ukrainos naudojamiems ATACMS ilgojo nuotolio ginklams, kurie naudojami prieš taikinius Rusijos teritorijoje“, – pažymėjo autorė.
Vis dėlto su internacionalizuotais konfliktais susijusi problema – kaip įsitikino Ukraina – yra ta, kad išorės rėmėjai gali būti kaprizingi, o jų įsipareigojimai – tik tokie tvirti, kokių reikalauja kita rinkimų kampanija.
Artėjant 2024 m. pabaigai, Vašingtone ir Briuselyje sumažėjo apetitas remti Ukrainos pergalę, kuri apibrėžiama kaip grįžimas prie 1991 m. Ukrainos sienų.
Atrodo, kad dar prieš Donaldo Trumpo pergalę idėja, kad karo užbaigimas sudarant susitarimą, kuris įšaldytų konfliktą ir apimtų Ukrainos teritorijos atidavimą, iš tabu tapo kelrode žvaigžde.
„Nuo pat pradžių buvo aišku, kad, jei Ukraina pakankamai greitai nelaimės, Amerika pasitrauks“, – teigė Niujorko Naujosios mokyklos tarptautinių santykių profesorė, Sovietų Sąjungos lyderio Nikitos Chruščiovo anūkė Nina Chruščiova.
„Visa tai buvo vertinama kaip Holivudo serialas“, – kalbėjo ji ir pridūrė, kad pradžioje Ukrainos rėmėjai manė, jog serialas baigsis po vieno sezono. Bet paskui atsirado dar vienas.
„O dabar yra trečias, todėl, žinoma, dėmesys išblėso, – pastebėjo analitikė. – Mes nenorime ketvirto sezono, bet jis bus.“
Istorikas S.Radčenko atlaidesnis.
„Jungtinėms Valstijoms išvengti branduolinio karo su Rusija visada buvo prioritetas Nr. 1 šiame konflikte. Antrasis – padėti Ukrainai laimėti“, – dėstė S.Radčenko ir pabrėžė: „Šiuos du konkuruojančius tikslus reikia kažkaip suderinti.“
Be to, Ukrainos rėmėjai, priešingai nei Rusijos, turi susidurti su viešąja nuomone. Liepos mėn. atlikta „Pew Research Center“ apklausa parodė, kad amerikiečių nuomonės dėl to, ar, jų nuomone, jų šalis privalo padėti Ukrainai, pasiskirstė po lygiai.
Karo pabaiga
Konfliktui artėjant prie ketvirtųjų metų pradžios, nė viena pusė nesulaukia tokios pagalbos, kokios norėtų. Tuo tarpu konfliktas labiau primena Pirmojo pasaulinio karo karą, o ne aukštųjų technologijų Trečiąjį pasaulinį karą.
„Būtų logiška matyti tūkstančius iraniečių ir kompaktišką kinų armiją, kovojančią [už Rusiją] dabar Ukrainoje“, – spalį rašė ultranacionalistiškai nusiteikęs rusų ideologas Aleksandras Duginas.
„Logiška, kad tie, kurie pasisako prieš Vakarų hegemoniją ir už daugiapolį pasaulį, palaikys Rusiją veiksmais. O Rusija tada palaikys juos jų pačių antiimperialistiniuose karuose“, – dėstė jis.
Kol kas Rusijos neįgyvendinama svajonė apie pasaulinį solidarumą sukėlė tik dūmus. Apskaičiuota, kad Rusija per mėnesį netenka apie 30 tūkst. karių ir tik tiek pat jų įdarbina, kad juos pakeistų. Šiaurės Korėja (kol kas) nesuteikia pakankamai karių, kad galėtų ką nors pakeisti.
Pasak „Politico“, Kyjivo padėtis dar baisesnė. Abejonės dėl Vakarų paramos stiprumo auga kaip tik tuo metu, kai ukrainiečiai susiduria su dar viena žiema, nusilpę dėl žemos kovinės dvasios ir kenčiantys beveik visa ko deficitą. Pentagono vertinimu, šalis turi pakankamai karių tik dar šešiems-dvylikai mėnesių, kol susidurs su rimtomis problemomis.
Tiek Rusijai, tiek Ukrainai sunkiai sekasi mobilizuoti pakankamai savų vyrų, todėl abi pusės kaip triažą pasitelkė tūkstančius užsieniečių, daugiausia iš skurdžių šalių, kad jie prisijungtų prie jų kovos.
Be Pchenjano parūpintų karių, Maskva verbavo kovotojus iš Kubos, Indijos, Nepalo, Sirijos, Serbijos, Centrinės Afrikos Respublikos ir Libijos, žadėdama jiems dosnius atlyginimus ir Rusijos pilietybę (šis pažadas ne visada vykdomas, kaip teigia kai kurie į kariuomenę įstoję kariai).
Tuo tarpu Ukraina, be finansinių paskatų, siūlo užsieniečiams galimybę atsidurti teisingoje istorijos pusėje.
„Kartu mes nugalėjome Hitlerį, nugalėsime ir Putiną“, – 2022 m. socialinės žiniasklaidos platformoje „X“ rašė tuometinis šalies užsienio reikalų ministras Dmytro Kuleba.
Tai lėmė, kad praėjus daugiau nei trims dešimtmečiams po Sovietų Sąjungos žlugimo ir tariamos „istorijos pabaigos“, kolumbiečiai kovoja su kubiečiais, kenčia nuo šrapnelių sužeidimų ir miršta, būdami už tūkstančių kilometrų nuo namų.
„Mes kovojame už laisvę, o kitoje pusėje esantys lotynų amerikiečiai gina priespaudos režimą“, – sakė Jhoe Manuelis Almanza Chica, į Ukrainos kariuomenės 241-ąją brigadą įsitraukęs kolumbietis.
Jis sakė, kad nėra kilnesnio tikslo, už kurį būtų galima mirti, nei laisvė.
„Bet jei liksiu gyvas, noriu, kad savo vaikams galėčiau papasakoti, jog buvau istorijos dalis“, – pridūrė jis.
Galiausiai, pasak analitikų, karo baigtis greičiausiai priklausys nuo pagrindinių kovotojų rėmėjų sprendimų: NATO ir Kinijos.
„Jei nutrauksite NATO paramą Ukrainai, neliks Ukrainos, – paaiškino A.Gabujevas. – Tačiau jei atšauksite Kinijos paramą Rusijos karo veiksmams, tai privers Maskvą apriboti savo apetitą ir sumažins jos viltis, kad laikas yra jos pusėje.“
Šiuo metu atrodo, kad Kinija yra pagrindinė konflikto naudos gavėja, pastebėjo analitikas. Karas atitraukė Vašingtono dėmesį ir padėjo Pekinui sustiprinti savo įtaką Rusijai – susilpnėjusiai, bet, valdant V.Putinui, patikimai partnerei.
Tačiau tai gali pasikeisti, jei dėl Šiaurės Korėjos įsitraukimo į konfliktą jis persimes į Indijos vandenyno regioną, kurį Pekinas laiko savo kiemu, įtraukdamas Pietų Korėją ir galbūt NATO.
Kiti veiksniai gali pakreipti pusiausvyrą: JAV – nenuspėjamas D.Trumpas. Artimuosiuose Rytuose – Irano konfliktas su Izraeliu. Europoje – išaugęs kraštutinių dešiniųjų partijų populiarumas, kai kurios iš jų skeptiškai vertina pagalbą Ukrainai.
Tuo tarpu visuomet išlieka tolesnio eskalavimo rizika, sakė S.Radčenko.
„Kol karas tęsiasi, yra pavojus, kad į kovą įsitrauks vis kas nors kitas“, – reziumavo jis.
