Žurnalistui iš Kabulo paskambino ne koks leitenantukas, o specialus prezidento Baracko Obamos pasiuntinys Afganistane Richardas Holbrooke'as ir generolas Stanley McCristalas, kurį B.Obama neseniai paskyrė ginkluotųjų pajėgų vadu.
S.McCristalui prezidentas įsakė parengti pergalės planą. Iki šiol tokio nebuvo. Kariuomenė visą laiką veikė improvizuodama, ir dėl to niekas negalėjo pasakyti, ar ji laimi, ar ne. Ir tos amerikiečių kariuomenės ten nedaug, nors Afganistanas didesnis už Prancūziją. O JAV sąjungininkai irgi nelabai veržiasi į mūšį. Aktyviai kaunasi tik britų ir kanadiečių pajėgos. Vokiečiai pareiškė, kad jų Konstitucija draudžia kariauti svetimoje žemėje, todėl jie tik mokyklas ir tiltus stato. Mažomis jėgomis tokioje šalyje nieko nepadarysi. Tiesa, dabar dar prisidėjo Gruzijos dalinys.
Kad du aukšti pareigūnai kreipėsi į žurnalistą tokiu gyvybiškai svarbiu klausimu, gal ir nebuvo didelė staigmena, bet tai liudija, kokios nuotaikos vyrauja Kabule. Vietname S.Karnow buvo žurnalų "Time" ir "Life" korespondentas. Už puikius reportažus ir analitinius straipsnius jam skirta Pulitzerio premija, aukščiausias žurnalistinis apdovanojimas Amerikoje. Šiuo metu S.Karnow dėstytojauja universitete.
Antra staigmena ta, kad šis žurnalistas buvo kietas karo Vietname priešininkas ir kariškiams – tikra rakštis vienoje vietoje. Dabar jis taip pat kategoriškai pasisako prieš karą Afganistane, dėl to daugelio kaltinamas išdavyste.
Antra staigmena ta, kad šis žurnalistas buvo kietas karo Vietname priešininkas ir kariškiams - tikra rakštis vienoje vietoje. Dabar jis taip pat kategoriškai pasisako prieš karą Afganistane, dėl to daugelio kaltinamas išdavyste.
Kokias išvadas padarė tie trys vyrai, lieka paslaptis, nes jie apie tai nešneka. R.Holbrooke'as tik prisipažino, kad svarstyti Afganistano ir Vietnamo karų panašumai. Tačiau tai nėra didelė paslaptis, juk vyrai tikrai nesikalbėjo apie obuolių derlių. Rugpjūčio 20 dieną Afganistane vyko prezidento rinkimai. Tikėtina, dabartinis šalies vadovas Hamidas Karzai juos laimės ir liks poste.
Ir čia yra trečia šio, atrodytų, ne itin svarbaus susitikimo staigmena - amerikiečiai pradeda matyti paralelę tarp Afganistano ir Vietnamo. Ten taip pat buvo amerikiečiams draugiška, bet žmonių nekenčiama Ngo Dinh Diemo vyriausybė. Ten taip pat vyko rinkimai. Tačiau Diemo pakalikai juos falsifikavo ir demokratija nebuvo įtvirtinta, o gyventojai prarado bet kokią viltį. Netrukus Pietų Vietnamo karininkai, kuriuos patyliukais rėmė prezidentas Johnas Kennedy, įvykdė perversmą. Diemas ir jo brolis buvo nušauti.
H.Karzai vyriausybės taip pat nekenčia didelė dalis afganų. Prezidento šeima, jo artimieji, visa valdžia sostinėje ir provincijose atvirai ima kyšius, nepaiso įstatymų. Su narkotikų verslu ne bendradarbiauja, o jame dalyvauja. Pats prezidentas susitepęs palyginti mažai, bet neretai elgiasi kaip paranoikas. H.Karzai prastai sekasi administracinis darbas, jis dažnai kalba ne į temą, gyvena kažkokiame iliuzijų pasaulyje. Be to, turi didybės maniją. Todėl buvę Šiaurės aljanso vadai, sutramdę talibus ir atvedę H.Karzai į valdžią, taip pat buvę jo šalininkai dabar piktinasi: "Ar dėl to kariavome? Dėl to kraują liejome?"
Afganistano partizanai, kaip ir Vietnamo, turi galimybę slėptis gretimose šalyse, ten pailsėti, persigrupuoti, pasiruošti. Vietnamo karas dėl to buvo išplitęs į Laosą ir Kambodžą. Iš Afganistano jis gali persikelti į Pakistaną, kuris, beje, turi atominį ginklą.
Per abu karus amerikiečių ginklų persvara buvo (Afganistane ir dabar yra) milžiniška. Jie pajėgūs surengti tikrą pragarą net dideliame plote. Tačiau nieko negalėjo ir negali padaryti labai judriems, nors ir prastai ginkluotiems partizanams.
Gal todėl generolas S.McCristalas įsakė kuo rečiau naudoti aviaciją, ir daryti tai labai atsargiai. Vietname tokio atsargumo nebuvo. Civiliai ten žūdavo masiškai, liepsnų apimtų ir bėgančių vaikų, degančių lūšnų nuotraukos apskriedavo visą pasaulį.
Tarp šių karų yra ir skirtumų. Į Pietų Vietnamą JAV buvo pasiuntusios 550 tūkst. karių. Afganistane jų tėra 63 tūkstančiai. Prezidentas B.Obama jau įsakė jų skaičių padvigubinti. Taip žingsnis po žingsnio didėjo ir JAV ekspedicinis korpusas Vietname.
Lietuvos globojama Goro provincija sunkiai pasiekiama, kol kas didelių problemų ten neturime. Mūsų kontingentui lyg ir sekasi bičiuliautis su vietos gyventojais. Kartais dėl to net sunkumų kyla. Tačiau turime suprasti, kad jei karas Afganistane pakryps į bloga, negalime pakrikti ir pasiduoti tiems, kurie bet kada gali bandyti sukelti paniką. Negalime nešti kudašiaus. Negalime būti bičiuliai tik tada, kai šviečia saulė. Būtų labai nelietuviška.
Esame karinės sąjungos nariai. Mus irgi užstoja. Pirmą kartą turime galingus sąjungininkus. Pirmą kartą per visą ilgą ir sunkią Lietuvos istoriją.
