Susidūręs su užsienio grėsme, Ukrainos politinis elitas parodė, kad nėra pasiryžęs įveikti savo nesutarimų. Vietoj to, jie naudojasi šiuo kritiniu momentu, kad suvestų senas sąskaitas.
Pagal Ukrainos tradiciją kova dėl valdžios nesibaigia. Ir provakarietiškai, ir prorusiškai opozicijai bet kokia konfrontacija, susijusi su geopolitiniu pasirinkimu, sukuria puikią galimybę padidinti savo populiarumą ir atimti taškų iš prezidento V.Zelenskio.
Daugiausia naudos iš priešpriešos gauna tie, kurie vadinami „nacionaliniais patriotais“. Šiuo metu, kai baiminamasi dėl Rusijos invazijos, buvęs prezidentas Petro Porošenka vėl tampa įtakingiausia dešiniosios Ukrainos politikos figūra ir pagrindiniu V.Zelenskio priešininku.
P.Porošenka dabar nuo prezidento atsilieka vos 2–3 procentiniais punktais, o jo partija „Europos solidarumas“ lenkia V.Zelenskio „Tautos tarną“, rodo naujausios apklausos.
Iškilus karo grėsmei, net ir tie, kurie neseniai tyčiojosi iš buvusio prezidento, nebemato jam alternatyvos. Juk būtent P.Porošenka vadovavo Ukrainai per karinį konfliktą šalies rytuose 2014–2015 m. Šiuo metu jo taktika yra padaryti viską, kas įmanoma, kad suduotų smūgį V.Zelenskio administracijai, kuri rimtai nežiūrėjo į Rusijos grėsmę.
P.Porošenkos stovykla taip pat deda viltis sulaukti paramos iš Vakarų, kurie vis labiau nusivilia V.Zelenskiu dėl kritikos savo sąjungininkams, kuriems jis priekaištavo dėl nepakankamos pagalbos teikimo ir įtampos kurstymo.
Pagrindinė P.Porošenkos problema yra daugybės ukrainiečių jam rodoma nemeilė. Tokių žmonių skaičius nepasikeitė, niekas neskuba suvienyti jėgų su buvusiu prezidentu į koaliciją prieš V.Zelenskį: jie yra atsargūs dėl prasto jo įvaizdžio. Tačiau vienas P.Porošenka kol kas neturi resursų nugalėti valdančiuosius.
P.Porošenka dabar nuo prezidento atsilieka vos 2–3 procentiniais punktais, o jo partija „Europos solidarumas“ lenkia V.Zelenskio „Tautos tarną“.
Padidėjusi įtampa dėl Ukrainos taip pat suaktyvino prorusišką šalies opozicijos sparną. Viena vertus, gyvenant nuolatinėje Rusijos invazijos baimėje, Ukrainos prorusiškos partijos atrodo kaip niekad nepadorios. Kita vertus, šalies regionai, kuriuose vyrauja rusakalbiai, vis labiau nusivilia vyriausybe, kuri įsivėlė į visapusę konfrontaciją su Kremliumi, nors V.Zelenskis žadėjo taiką. Šis nusivylimas ateityje gali virsti balsais.
Po to, kai pagrindinės prorusiškos partijos „Opozicinė platforma už gyvybę“ lyderiui Viktorui Medvedčukui buvo skirtas namų areštas ir sankcijos, partijos vadovybė prisijungė prie dujų magnatų grupės, kurią sudaro Serhijus Liovočkinas, Jurijus Boiko ir Dmitrijus Firtašas. D.Firtašas neseniai pristatė grupės politinį manifestą: neutralus Ukrainos statusas ir jos pavertimas tiltu tarp Rusijos ir Europos: „Eurazijos Šveicarija“.
Kitas prorusiškas politikas, atsidūręs dėmesio centre dėl konflikto eskalacijos yra Jevhenas Murajevas, partijos „Naši“ lyderis. Neseniai jo pavardė nuskambėjo, kai Jungtinės Karalystės užsienio reikalų ministerija pareiškė, kad Kremlius svarsto jį kandidatu vadovauti marionetinei vyriausybei okupuotoje Ukrainoje.
J.Murajevas „Opozicinės platformos už gyvybę“ ilgą laiką buvo laikomas pavojingu varžovu. 2018 metais Rusija jam įvedė sankcijas V.Medvedčuko nurodymu. Sklando gandai, kad už britų Užsienio reikalų ministerijos ataskaitos slypi D.Firtašas, turintis ryšių su Jungtinės Karalystės valdžia.
Nestabiliame Ukrainos politikos pasaulyje sunku nuspėti, kokią įtaką šis staigus tarptautinis žinomumas turės J.Murajevo populiarumui. Gali būti, kad „Opozicinė platforma už gyvybę“ gali sugebėti nustumti jį kaip prorusišką radikalą, palyginti su nuosaikiais. Tačiau gali nutikti atvirkščiai: J,Murajevui gali pavykti susikurti nuosaikaus centristo įvaizdį, kurį puola abi pusės – tiek iš Rusijos, tiek iš Vakarų.
Vienintelis politikas, neturintis naudos iš dabartinės krizės, yra buvęs parlamento pirmininkas Dmytro Razumkovas. Dar visai neseniai atrodė, kad jis turi geriausias perspektyvas iš visų Ukrainos politikų. Tačiau jo nuosaikus, subalansuotas požiūris prieštarauja dabartinei atmosferai, kurioje siaučia emocijos.
Kita vertus, D.Razumkovas gali sau leisti tiesiog laukti: nišą, į kurią jis nusitaikė, šiuo metu užima V.Zelenskis, o jis yra puolamas iš visų pusių.
Padidėjus Rusijos invazijos grėsmei, V.Zelenskis nusprendė nepalikti Ukrainos likimo Vakarų sąjungininkų rankose, nuolankiai laukdamas pagalbos, bet nuolat juos kritikuoja, priekaištauja dėl neveiklumo, prašo konkrečių priemonių.
Kai Vakarai agresijos atveju grasina Rusijai sankcijomis, V.Zelenskis reikalauja prevencinių priemonių, baimindamasis, kad pasikartos 2014-ųjų įvykiai, kai Rusijos pajėgos buvo užėmė Krymą.
Kita vertus, kai Vakarų žiniasklaida rašo apie neišvengiamą Rusijos invaziją, Ukrainos vyriausybė tai neigia ir ragina visus išlaikyti ramybę. Kai Maskva sako, kad nėra prasmės kalbėtis su Kijevu, nes tai tik Vakarų marionetė, V.Zelenskis ir toliau reikalauja tiesioginių derybų su Putinu.
V.Zelenskis gali būti nepatogus vadovas visiems kitiems, tačiau būtent dėl to jis yra tinkamas vadovas šiandieninei Ukrainai.
Ukrainos prezidentas vis dar pirmauja apklausose, tačiau atotrūkis tarp jo ir varžovų nenumaldomai mažėja. Be to, jo bandymai numalšinti paniką situaciją tik dar labiau pablogina.
Politinis, ekonominis nestabilumas negalėjo nepadaryti įtakos prezidento partijai „Tautos tarnas“. Pastaruoju metu ji nesugebėjo surinkti reikiamo balsų skaičiaus net už savo iniciatyvas.
Nėra akivaizdaus sprendimo, ką turėtų daryti Ukrainos prezidentas: jei jis darys spaudimą „Tautos tarno“ deputatams, jie gali masiškai pasitraukti ir prisijungti prie D.Razumkovo, buvusio partijos lyderio.
Rusijos invazijos grėsmė didina V.Zelenskio problemas šalies viduje. Rezultatas – prezidentas tapo nepatogia figūra tiek Rytams, tiek Vakarams. Ukrainos Vakarų sąjungininkai norėtų, kad jo vietoje būtų sistemingesnis ir labiau nuspėjamas lyderis – toks kaip P.Porošenka – kuris būtų maloniai paisęs jų įspėjimų, padėkojęs už pagalbą ir griežtai laikęsis sąjungininkų nustatytos darbotvarkės.
Tuo tarpu Maskva norėtų, kad pasibaigtų užsitęsęs Ukrainos slinkimas į Vakarus ir atsirastų jei ne atvirai prorusiškas lyderis, pavyzdžiui, V.Medvedčukas ar J.Boiko, tada bent jau nuosaikus politikas kaip D.Razumkovas. Tada Kremlius negailėtų pinigų jų lojalumui įsigyti.
V.Zelenskis gali būti nepatogus vadovas visiems kitiems, tačiau būtent dėl to jis yra tinkamas vadovas šiandieninei Ukrainai. Jis išlieka populiariausiu politiku, nors atrodytų, kad prarado viską, ką galėjo prarasti. Ukrainos visuomenė ne visada žino, ko nori, ir intuityviai nenori daryti galutinio pasirinkimo Rytų ar Vakarų naudai. Ukrainiečiai mano, kad pasaulis jiems skolingas ir jie nėra pasirengę eiti į kompromisus.
V.Zelenskis neturi daug galimybių. Jis gali arba laikytis savo linijos, tikėdamasis, kad sugrįš populiarumas arba gali surengti naują pasitikėjimo referendumą pirmalaikių parlamento ar prezidento rinkimų forma. Šiaip ar taip, Ukrainos lyderis kol kas negali būti nurašytas.
