Pokalbio temos
- Knygos apie garsius politikus ir žymių politikų knygos – kokia jų funkcija?
- Kas yra Donaldo Trumpo metodas?
- Kandidatų kampanijų retorika – konceptualus cirkas
- Demokratų partijos problemos
- Ką reikštų K.Harris pergalė?
- Kodėl baugina antroji D.Trumpo kadencija?
- Kokios Amerikos reikia Europai?
Aidas Puklevičius: Pokalbį pradėkime nuo knygų. Šiuo metu Jungtinių Valstijų prezidento rinkimuose dalyvauja du pagrindiniai kandidatai. Apie vieną iš jų parašyta 4800 knygų, o apie kitą – dvi. Ji pati jas ir parašė. Viena vadinasi „Smart on crime“ (liet. „Gudrus sukčius“), o kita – „The truths we hold“ (liet. „Įsipareigojusi tiesai: mano istorija“).
Tačiau jeigu jūs galvojate, kad Donaldas Trumpas yra daugiausiai knygose apdainuotas Amerikos prezidentas, labai klystate. Apie Abrahamą Lincolną parašyta 111 tūkst. knygų, o apie George'ą Washingtoną – 68 tūkst. knygų. Pirmasis mano klausimas pašnekovams – kaip manote, kodėl apie D.Trumpą šiuo metu yra parašyta daug daugiau knygų negu, sakykime, apie Baracką Obamą (apie kurį parašyta apie 800 knygų)?
M.Katkus: Čia kaip ir akivaizdu. D.Trumpas yra keisčiausias tipažas. Jis yra lūžio – kultūrinio, komunikacinio, ekonominio – kandidatas. Jis yra cirko personažas, įvedęs į politiką cirko estetiką ir logiką.
Amerikiečiai turi labai gerą serialą „Mr.McMahon“ apie tokį poną Vincą McMahoną. Jis organizuoja kovas, kur visi vaidina, kad mušasi. Žiūrėdami jo rengiamas WWE („World Wrestling Entertainment“) kovas, jie supranta, kad tai nėra tikrovė. Ir tuo pat metu galvoja, kad tai yra labai faina, labai įdomu. Jie priima to žaidimo taisykles ir tuo pačiu supranta, kad tai yra serialas. Ten nieko tikro nėra. Ir tas dažnai girdimas D.Trumpo neapibrėžtumas, kai jis kažką kalba, – žmonės sako „jis tik taip kalba, žiūrėk, ką jis daro“. Jeigu tai, ką jis kalba, priimi tiesiogiai, supranti, kad taip negalima gyventi. Jei priimi tai, ką jis daro, galbūt ir gali su tuo gyventi.
Įdomu, kad kai D.Trumpas ką nors išvadina „Hitleriu“ ar „fašistu“, niekas nekreipia dėmesio, bet kai K.Harris jį pavadino „fašistu“, norima iš jos atsiprašymo. Atseit, kaip tu drįsai. Kalbant apie D.Trumpo ir žodžių santykį, jis yra matomas kaip performanso artistas. Tas jo neapibrėžtumas labai jaudina: vieną pusę pykdo, kitą džiugina. Visi D.Trumpo šalininkai tau pasakys: „Koks skirtumas, ką jis ten šneka. Jis viską darys taip, kaip turi būti“. Šiuo aspektu D.Trumpas kaip charakteris, kaip personažas, yra nuostabiai įdomus. Jis ir politikas, ir netikras verslininkas, ir šoumenas. Jis labai daug ką siutina, todėl apie jį tikrai galima rašyti knygas, kuriose jis yra nekenčiamas.
Lygiai taip pat apie jį galima rašyti knygas kaip apie performansą, kaip apie „šposą“. Manau, jis labai talpus nekenčiamojo personažas literatūrai. Tačiau dauguma tų knygų galėtų būti neparašytos, nes nuovargis nuo personažo yra didžiulis visose pusėse.
