Praėjusį mėnesį Andrejus Kuznecovas paliko savo gimtąjį Sankt Peterburgą ir išskrido į Ukrainą, „The Washington Post“ rašo Anne Applebaum. Kai jis atvyko į Kijevo oro uostą, paprašė politinio prieglobsčio. Suglumę sargai, neįpratę prie prieglobsčio prašytojų – ypač iš Rusijos, negalėjo nuspręsti, ką su juo daryti. „Radio Liberty“ jis sakė, kad galų gale buvo nuspręsta įsileisti jį kaip turistą. „Man davė nuorodą į Jungtinių tautų puslapį, kuriame išdėstytos procedūros dėl prieglobsčio prašymo“, – prisiminė jis.
Kijeve yra žymiai daugiau erdvės asmenybės raiškai nei Rusijoje
A.Kuzecovas sako lengvai prisitaikantis Ukrainoje. „Čia nėra jokio išankstinio nusistatymo prieš mane, kaip prieš Rusijos pilietį. Čia yra žymiai daugiau erdvės asmenybės raiškai nei Rusijoje. Todėl aš galiu rašyti į savo tinklaraštį daug laisviau, be cenzūros, be baimės, kad Rusijos slaptoji policija FSB man paskambins ir uždavinės klausimus“, – pasakojo jis.
Kitas jo likimo draugas Aleksejus Baranovskis jaučiasi taip pat: „Žurnalistui čia žymiai paprasčiau dirbti, nes žiniasklaidos srityje yra konkurencija. Alga yra mažesnė nei Rusijoje, tačiau čia yra didesnė žodžio laisvė ir galima rasti leidinius, kurie atitinka tavo įsitikinimus.“
Šie vyrai galbūt nėra tipiški, galbūt jų kol kas nėra daug. Jie tikrai skaičiumi nepralenkia tūkstančių ukrainiečių, kuriems teko bėgti iš namų dėl smurto Rytų Ukrainoje ir Kryme. Dalis jų dabar yra pabėgėliai Rusijoje, dalis išvyko į Vakarų Ukrainą.
Tačiau nauja rusų kūrimosi Kijeve banga rodo reikšmingus pokyčius. Dar neseniai gerai žinomas Rusijos žurnalistas atvyko pas mane. Jis ieškojo darbo – bet kokio darbo. Tiksliau, bet kokio darbo už Rusijos ribų. Jam nebuvo nutikę nieko blogo, tačiau jis baiminosi dėl blogėjančių sąlygų žurnalistams, aštraus valdžios propagandos tono ir augančio priešiškumo tokiems žmonėms kaip jis – kurie turi draugų ir ryšių užsienyje.
Šio draudimo tikslas yra greičiau uždrausti rusams pamatyti išorinio pasaulio patrauklumą ir išlaikyti juos ištikimus režimui namuose
Jis taip pat nerimavo dėl galimo „išvykimo vizų“ grąžinimo, dėl kurių buvo žinoma Sovietų Sąjunga. Nuo invazijos į Krymą ir pusiasalio okupacijos keliems milijonams rusų buvo uždrausta išvyksti iš šalies – įskaitant Vidaus reikalų, Gynybos ministerijų, Kalėjimo tarnybos, Generalinės prokuratūros, Migracijos tarnybos darbuotojams. Iš viso apie 4 milijonai valstybės tarnautojų negali keliauti į užsienį. Vos keli (jeigu iš viso tokių yra) – sekretoriai, paprasti tarnautojai, vairuotojai, teisininkai – turi žinių, kurios bent galėtų būti panašios į valstybės paslaptis. Šio draudimo tikslas yra greičiau uždrausti rusams pamatyti išorinio pasaulio patrauklumą ir išlaikyti juos ištikimus režimui namuose.
Daugelis, kurie baiminasi kelionių draudimo, taip pat – kapitalo kontrolės, keiksmažodžių draudimo ir apribojimų tinklaraštininkams, jau išvyko iš šalies. Anot Jungtinių tautų, apie 40 tūkst. rusų 2013 m. prašėsi politinio prieglobsčio – šiuo skaičiumi Rusiją aplenkė tik Sirija. Kai kurie vyksta į Europą, netgi į Indiją ar Tailandą. Rusų kalba jau tapo įprasta Dubajaus gatvėse.
Tačiau tam tikrai grupei rusų Kijevas yra ypatingai patrauklus. Nors pragyvenimo lygis Ukrainoje yra žemesnis nei Maskvoje ar Europoje, Kijevas yra dvikalbis miestas. Rusų emigrantams nereikia atsisakyti savo kalbos. Dar daugiau – naujoji Ukrainos valdžia nepersekioja rašytojų, žurnalistų ir aktyvistų. Ilgą laiką rusų ir beveik visų kitų žmonių laikomas provinciale sostine Kijevas tampa intelektualiu prieglobsčiu tiems, kuriems Maskvoje trūksta laisvės oro.
Ilgą laiką rusų ir beveik visų kitų žmonių laikomas provinciale sostine Kijevas tampa intelektualiu prieglobsčiu tiems, kuriems Maskvoje trūksta laisvės oro
Tokia migracija – ne naujiena. Po Rusijos revoliuciją lydinčio naikinančio smurto rašytojai, menininkai, aristokratai, verslininkai ir intelektualai lėtai pradėjo atstatinėti Rusijos kultūrą už šalies ribų. Daugelis išvyko į Prahą, dalis – į Paryžių. Vladimiro Nabokovo novelės „Dovana“, pabaigtos 1937 metais, personažas gyvena Berlyno pensione, rusiškai kuria poeziją ir trokšta emigravusių Rusijos kritikų pripažinimo – visai taip, tarsi jis tebegyventų namuose Maskvoje.
Berlynas ketvirtajame dešimtmetyje nebuvo išsvajotas ramybės uostas – toks šiandien nėra ir Kijevas. Ukrainos kariuomenė vis dar kovoja nuožmiame kare rytinėse šalies teritorijose, o Rusijos grasinimai – dažni ir grėsmingi. Vos prieš kelias dienas dar vienas aukšto rango Rusijos pareigūnas Ukrainos Asociacijos sutartį su Europos Sąjunga pavadino iššūkiu Rusijos suverenumui.
Ekonominės ir politinės reformos, kurios padės suklestėti Ukrainos visuomenei, yra geriausias atsakas į tokią agresiją. Ir jeigu Kijevas taps puikios rusakalbės žiniasklaidos, televizijos ir galų gale – poezijos bei literatūros lopšiu, tuomet atsakas (ir kontrastas nuo Rusijos) bus dar ryškesnis.
