Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto ekspertas L.Jonavičius ir Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiasis analitikas M.Laurinavičius apie Baltarusiją ir Lietuvoje aptariamas galimybes inicijuoti dialogą su oficialiuoju Minsku rašo daug.
O šįkart pakalbėjo – atsakydami į „Terra cognita“ kuriančių 15min žurnalistų Eglės Krištopaitytės ir Gintaro Radausko klausimus.
Ar pagrįstas ir savalaikis vasarą prezidentu inauguruoto Gitano Nausėdos bei jo patarėjų noras užmegzti dialogą su Baltarusija? Ar pačiam Minskui Vilnius įdomus kuo nors kitu nei mūsų priešinimasis Astravo atominės elektrinės statyboms, nors jos jau be penkių minučių baigtos?
Ekspertų teigimu, kol kas Vilniaus kalbos apie dialogą kalbomis ir išlieka – iniciatyvai esą trūksta turinio ir apskritai suvokimo, ką norime pasiekti.
Ko mes konkrečiai norime?
„Lietuva turi stebėti visų pirma geostrateginius pokyčius regione ir atitinkamai į juos reaguoti. Be to, Lietuva turi aiškiai susidėlioti savo tikslus ir prioritetus Baltarusijos atžvilgiu.
Mat ligšiolinės politikos problema ir buvo tai, kad mes norėjome visko, iš karto, čia ir dabar, o tai neleido pasiekti iš esmės nieko“, – tvirtino L.Jonavičius.
Savo ruožtu M.Laurinavičius jau anksčiau komentare 15min rašė, kad susipriešinimą, Lietuvoje kilusį dėl G.Nausėdos noro atverti kelią dialogui su Baltarusija, laiko „pirmąja prezidento klaida“. Kodėl?
„Mes juk nežinome, kokia ta politika Baltarusijos atžvilgiu. Paskelbtas dialogas, bet mes nežinome nei jo turinio, nei raudonųjų linijų – nežinome nieko, išskyrus tai, kad paskelbtas dialogas.
Klaida ir yra tai, kad G.Nausėda nesugebėjo tokio tikrai prieštaringo ir daug aistrų keliančio klausimo iš pradžių paruošti, o tada pabandyti apie jį pasišnekėti su vidaus politinėmis jėgomis.
Ekspertų teigimu, kol kas Vilniaus kalbos apie dialogą kalbomis ir išlieka – iniciatyvai esą trūksta turinio ir apskritai suvokimo, ką norime pasiekti.
Anksčiau turėjome konsensusą užsienio politikos klausimais, o dabar tai virto tokiomis aistromis, kad antroji pagal įtaką partija – konservatoriai – iš esmės atviru tekstu įvardino iniciatyvą grėsme nacionaliniam saugumui“, – laidoje teigė M.Laurinavičius.
Anot šio analitiko, tikrai reiktų stebėti besikeičiančią geopolitinę situaciją regione – pavyzdžiui, tai, kad Vakarai „nori kažką naujo padaryti su Baltarusija“ – ir reaguoti.
„Tikrai žinau, kad kai kurie Lietuvos partneriai netgi prašo mūsų imtis kažkokio vaidmens plėtojant dialogą (su Minsku, – red.). Jei mes žinome, ko konkrečiai norime, – jokių grėsmių nematyčiau“, – tvirtino M.Laurinavičius.
Jis vis dėlto pridūrė matantis pavojų tame, kad kai kurie verslininkai išnaudoja paskelbtą dialogo politiką Baltarusijos verslo interesų Lietuvoje stiprinimui.
Amerikiečių manevrai
L.Jonavičius vis dėlto siūlo susidėlioti taškus ant „i“: „Dialogas yra žodis, kuris dažnai vartojamas, bet dialogo su Baltarusija iš esmės nėra. Apie jį kalbama pas mus viduje ir dar nesutariama, o praktinių žingsnių nėra.“
Dabartinius Lietuvos ir Baltarusijos ekonominius santykius jis pavadino gerais, o šis aspektas esą „dominuojantis“ – verslas žiūri į ekonomiką, o ne į saugumą, ir nori pasipelnyti.
L.Jonavičius: „Amerikiečiai žino, ko nori iš Baltarusijos – kad ji netaptų Rusijos placdarmu tolesnei agresijai, kad Baltarusijos teritorijoje nebūtų rusų karinių bazių, karių“.
Anksčiau, anot L.Jonavičiaus, būdavo demokratijos plėtros dėmuo, pastaruoju metu – tik retorinis. Taip pat – saugumo dėmuo: „Baltarusija pati savaime mums grėsmės nekelia – kelia Rusija. Per Rusijos įtaką Baltarusijai galimas poveikis Lietuvos aspektui.“
Saugumo aplinkoje politologas išskirtų JAV interesus. Jo teigimu, amerikiečiai žino, ko nori iš Baltarusijos – kad ji netaptų Rusijos placdarmu tolesnei agresijai, kad Baltarusijos teritorijoje nebūtų rusų karinių bazių, karių.
„Todėl jie važiuoja į Baltarusiją, kalbasi su Lukašenka ir prašo jo išlaikyti suverenitetą. Šiuo atveju Baltarusijos ir JAV interesai sutampa, nes Minskas po Krymo aneksijos ir Rusijos invazijos į Ukrainą gerokai persvarstė santykį su Maskva.
Iki tol Lukašenka nebijojo Rusijos ir taip tapo nuo jos priklausomas, bet šiandien jis ieško atsitraukimo kelių ir strategijų. Klausimas ir yra toks, kaip į šią situaciją gali įsipaišyti Lietuva“, – svarstė L.Jonavičius.
Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka jau kelis kartus pabrėžė, kad šalis nepriims rusiškų ilgojo ir vidutinio nuotolio raketų, Baltarusija atsisako priglausti Rusijos karinių oro pajėgų bazę.
Be to, Baltarusija yra pasirašiusi dvišalius bendradarbiavimo ir pasitikėjimo didinimo susitarimus su Lietuva, Lenkija, Latvija – NATO narėmis, taip pat su Ukraina.
Atominis faktas ant žemės
Bene aktualiausias dvišalių santykių aspektas šiuo metu, žinoma, – Astravo atominė elektrinė. Lietuva priešinosi ir priešinasi jos statyboms, bet kadangi jos jau beveik baigtos, dabar jau pereita prie elektros, kuri bus gaminama šioje jėgainėje, boikoto.
Tyrimų centro „Atlantic Council“ ekspertas Michaelas Carpenteris neseniai viename interviu apie Lietuvos poziciją dėl Astravo pasisakė taip: „Lietuva suklydo nuo pat pradžių sakydama: „Nestatykite elektrinės“.
Toks požiūris buvo nerealistiškas, ir Vilnius taip prarado daug laiko, per kurį galėjo pabandyti užsitikrinti ES paramą. Dabar jau vėlu.“
Tad ar neišblukusi ši raudona linija turint omenyje, kad Astravas jau tuoj pradės veikti? Ką galima padaryti dabar, jau matant atominį faktą ant žemės?
„Lietuva tarptautiniame kontekste Astravo klausimu iškrenta, tampa truputį marginalia veikėja ir blokuoja bet kokį Vakarų dialogą su Baltarusija. Mano asmeniniu vertinimu, reikėtų su šia pozicija kažką daryti.
Galbūt – netgi nuryti šią piliulę ir paieškoti varianto B, kaip saugumą maksimaliai padidinti. Įtikinti ES nepirkti elektros iš Astravos? Neduočiau didelės galimybės. Astravas stovi, stovės ir netrukus pradės veikti“, – tvirtino L.Jonavičius.
M.Laurinavičius pareiškė iš dalies pritariantis, iš dalies – ne. Jis pabrėžė, kad Lietuva baiminasi Astravo AE antrojo ar trečiojo bloko statybų, o ši baimė, analitiko manymu, yra pagrįsta.
„Mes normaliu derybiniu keliu galime siekti paprasto dalyko: kad Astravo problema būtų nebe vien Lietuvos, o visos ES problema – įskaitant antrą ir trečią jėgainės bloką bei elektros pirkimą ar nepirkimą. Taip, mes galime paveikti ES.
Jei atsisakome tokio siekio, reikėtų paaiškinti, kaip mes apskritai matome Astravą ir kokias grėsmes mes visgi matome. Tada būtų galima diskutuoti“, – tvirtino M.Laurinavičius.
„Turėtume apsispręsti dėl to, ko mes siekiame. Šiuo metu aš to nesuprantu. Keičiame politiką ir tai yra pakankamai didelis lūžis.
Jei būtų aiškūs bent pagrindiniai principai, būtų galima diskutuoti apie naudą ar žalą. Šiuo metu principai neaiškūs“, – pridūrė analitikas.
Lietuva – tik kliuvinys
Ir vis dėlto: bet kokios diskusijos Lietuvoje Baltarusijos politinei vadovybei tikriausiai įdomios iki tam tikros ribos – savo pozicijų Minskas keisti nežada, nes, Lietuvos, anot L.Jonavičiaus, Aliaksandrui Lukašenkai tiesiog nereikia.
„Lukašenka yra labai pragmatiškas ir pirmiausia žiūri į save. Dabar jis ieško alternatyvos Rusijai – tapatybine, karine, energetine, ekonomine prasme. Ar Lietuva gali tai suteikti Lukašenkai? Nelabai.
Gali turbūt Vokietija, kitos investuoti galinčios šalys, Amerika. Į Lietuvą Lukašenka žiūri kaip į galbūt galimą tarpininką santykiuose su didesnėmis valstybėmis, tarkime, Lenkija. Lietuva jam kaip tik yra kliuvinys, nes kuria problemas dėl Astravo“, – svarstė ekspertas.
Suprask, A.Lukašenka galėtų sutikti „draugauti“ tik jei Lietuva atsisakytų reikalavimų dėl Astravo AE.
Pasak M.Laurinavičiaus, bet koks Minsko atsivėrimas Vakarams, ne tik ekonominis, sukeltų grėsmę A.Lukašenkos valdžiai, o tokią grėsmę paranojiškasis Baltarusijos prezidentas laiko pačia didžiausia.
Savo ruožtu M.Laurinavičius pareiškė neįžvelgiantis A.Lukašenkos manevrų ieškant kokios nors alternatyvos Rusijos galiai ir įtakai.
„Jis elgiasi iš esmės kaip turguje, tik ne kaip sąžiningas prekeivis, o kaip šuleris. Jis, mano įsitikinimu, apgaudinėja Vakarus – apie kažkokias alternatyvas kalba jau ne pirmą kartą, bet niekas kaip nepajudėjo, taip nepajudės“, – teigė analitikas.
Pasak M.Laurinavičiaus, bet koks Minsko atsivėrimas Vakarams, ne tik ekonominis, sukeltų grėsmę A.Lukašenkos valdžiai, o tokią grėsmę paranojiškasis Baltarusijos prezidentas laiko pačia didžiausia.
„Rusijos jis nebijo, ir nematau, kad po Krymo Baltarusijos politika kaip nors pasikeitė. Lukašenka puikiai supranta, kaip veikia Rusijos vidinė sistema, ir sugeba šia sistema manipuliuoti. Jis iš Vakarų nori pinigų. Iš Rusijos? To paties. Tai yra prekyba“, – teigė M.Laurinavičius.
-
Prezidento patarėja Asta Skaisgirytė: „Jei norime daryti procesams įtaką, turime kalbėtis. O įtakos norime“
-
Tomas Janeliūnas: Santykiai su Baltarusija – tikroji klaida (atsakymas M.Laurinavičiui)
-
Garsus baltarusis Vilniuje: „Rusija – ne šiaip dramblys kaimynystėje“
-
G.Nausėda pakvietė sprendimų priėmėjus pasikalbėti apie Ukrainą ir Baltarusiją: kokios išvados?
