„Branduolinis ginklas yra priemonė atsiriboti ir apsisaugoti nuo išorinio pasaulio. [...] Šalyje vykdomi visi įmanomi žmogaus teisių pažeidimai, šalies lyderis nenori jokio išorės įsikišimo ir siekia tęsti režimą, o būdas tai užsitikrinti – branduolinė grėsmė. Kol kas Šiaurės Korėja šį planą vykdo puikiai“, – LRT RADIJUI sako tarptautinių santykių mokslų profesoriaus Jung Hoon Lee.
Vandenilinės bombos testas – išskirtinis
Rausvai apsirengusi moteris palinkusi prie mikrofono daugiau nei penkias minutes Šiaurės Korėjos gyventojams ir visam pasauliui sausio 6 d. iškilmingai skelbė apie pirmąjį sėkmingą Pchenjano vandenilinės bombos bandymą.
Iki šiol tarptautiniai ekspertai vis dar aiškinasi, ar tai tikrai galėjo būti būtent vandenilinė bomba. Jei ši informacija pasitvirtintų, tai būtų įrodymas apie didelę Šiaurės Korėjos pažangą branduolinio ginklavimosi programoje. Šis sprogimas tarptautinių seismologijos stočių sausio 6 d. užfiksuotas kaip daugiau nei 5 balų žemės drebėjimas, kurio epicentras buvo šalia Šiaurės Korėjos pagrindinio branduolinių bandymų poligono.
Kai kurie specialistai teigia, kad tai buvo ne vandenilinė bomba, nes drebėjimas buvo per silpnas, tačiau tam tikro tipo branduolinius bandymus Šiaurės Korėja tikrai galėjo vykdyti. Anot Jonsėjaus universiteto tarptautinių santykių mokslų profesoriaus Jung Hoon Lee, jei tai buvo vandenilinės bombos testas, jis išskirtinis dėl kelių priežasčių.
Pirmiausia, sako jis, Kinijos lyderiai ne kartą yra griežtai pareiškę prieštaraujantys Šiaurės Korėjos ketinimams dėl panašių bandymų, bet, nepaisydamas perspėjimų, Kim Jong Unas vis tiek padarė savo. „Antra, mes kalbame apie vandenilinę bombą. Šalies lyderis Kim Jong Unas jau maždaug prieš mėnesį skelbė turintis kažką galingo. Vandenilinė bomba dar vadinama termobranduoline ir sukelia labai galingą sprogimą. Savo veikimo principu ji skiriasi nuo branduolinių bombų, kurias Šiaurės Korėja išbandė praėjusius tris kartus. Paskutinis įvykis parodo, kad šalis stengiasi tapti įtakinga branduoline grėsme ir, galima sakyti, ji tokia jau yra“, – teigia Jung Hoon Lee.
Pchenjanas daro tai, ką nori
Nors išbandyta bomba galbūt skyrėsi nuo paskutinių trijų kartų, tarptautinės bendruomenės reakcija buvo panaši kaip ir anksčiau. Šiaurės Korėjos veiksmus pirmiausia pasmerkė Pietų Korėja, Japonija, Kinija, Vakarų lyderiai. Po neeilinio Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos posėdžio bus paskelbta apie artimiausiu metu rengiamą rezoliuciją bandant pažaboti atsiskyrusios valstybės tolesnę branduolinių ginklų programą.
Nors išbandyta bomba galbūt skyrėsi nuo paskutinių trijų kartų, tarptautinės bendruomenės reakcija buvo panaši kaip ir anksčiau.
Sausio 7 d. JAV valstybės sekretorius Johnas Kerry per pokalbį telefonu su Kinijos užsienio ministru pareiškė, kad dabartinė Kinijos politika Šiaurės Korėjos atžvilgiu turėtų keistis. Tarptautinių santykių mokslų profesorius Jung Hoon Lee pastebi, kad įprasta pasaulio lyderių reakcija nebeveikia, nes faktai rodo, kad Pchenjanas vis tiek daro tai, ką nori. Pasak jo, Jungtinių Tautų Saugumo Taryba turi daug rimčiau apsvarstyti padėtį, o diplomatai turi išsiaiškinti, ką jie ketina daryti siekdami, kad Šiaurės Korėja nekeltų branduolinės grėsmės.
„Labiausiai susirūpinti turi Kinija. Tai šalis, turinti pagrindinį raktą situacijai spręsti ir galinti tarsi užmauti apynasrį Kim Jong Unui. Viena vertus, Kinija smerkia Pchenjano veiksmus ir prisideda prie Saugumo Tarybos posėdžių, tačiau ir toliau tęsia finansinę paramą Šiaurės Korėjai ir taip užmerkia akis prieš tai, kas vyksta diktatūrinėje šalyje. Taigi iš tiesų tarptautinė bendruomenė didžiausią spaudimą turėtų daryti ne kam kitam, o būtent Kinijai“, – tvirtina Jung Hoon Lee.
Šiaurės Korėja savo planą vykdo puikiai
Politologai pastebi, kad praėjusiais kartais po branduolinių bombų bandymų Šiaurės Korėja pasaulio lyderiams siūlydavo mainus – esą jeigu ši sulauksianti tam tikros jai tuo metu reikalingos pagalbos, būtų stabdomi bandymai ir tyrimai branduolinėje srityje, tačiau 2012 m. į valdžią atėjęs Kim Jong Unas pastaruoju metu keičia žaidimo taisykles.
„Branduolinis ginklas yra priemonė atsiriboti ir apsisaugoti nuo išorinio pasaulio. Šiaurės Korėją jau 70 metų valdo Kim šeimos dinastija. Šalyje vykdomi visi įmanomi žmogaus teisių pažeidimai, šalies lyderis nenori jokio išorės įsikišimo ir siekia tęsti režimą, o būdas tai užsitikrinti – branduolinė grėsmė. Kol kas Šiaurės Korėja šį planą vykdo puikiai“, – sako tarptautinių santykių mokslų profesorius Jung Hoon Lee, Moderniųjų Korėjos studijų instituto Seule direktorius.
