– Per 2006-aisiais vykusius Baltarusijos prezidento rinkimus dabartinis šalies vadovas A.Lukašenka surinko daugiau nei 82 proc. rinkėjų balsų. Paklausiu jūsų tiesiai šviesiai: ar tikėjote, kad tai tikri rinkimų rezultatai?
– Tuo metu buvo aišku, kad A.Lukašenka rinkimus laimės, o procentai nebuvo labai svarbūs. Jų galėjo būti ir 55, ir 90. Galima manyti, kad buvo ir rezultatų klastojimo atvejų, tačiau svarbiausia yra tai, kad rinkimų sąlygos neleido tikėtis, jog kiti kandidatai turėtų tokias pačias galimybes konkuruoti ir reikštis kaip A.Lukašenka.
– Bendras opozicijos kandidatas Aleksandras Milinkevičius prieš tai vykusiuose rinkimuose sulaukė 6 proc. rinkėjų palankumo. Skaičius – kuklus, tačiau dabar opozicija apskritai neiškėlė bendro kandidato. Kaip jums atrodo, kodėl jai nepavyksta susitarti ir dirbti išvien?
– Manau, jeigu jie žinotų, kas jiems trukdo vienytis, šis klausimas jau būtų išspręstas. Gali būti, kad opozicija nėra visiškai tikra tuo, ką daro, netiki galima savo sėkme. Nemaža opozicijos dalis tarsi inertiškai vis dar bando išlikti kaip oponuojanti A.Lukašenkai, taip sulaukti ir Vakarų organizacijų dėmesio, tačiau opozicijai dar trūksta masinės rinkėjų paramos. Be visuomenės paramos, be galimybių viešai skleisti savo idėjas opozicija išlieka kaip šalutinis žaidėjas, kuris žaidžia tuos rinkimus, nors ir žino, kad nelaimės.
– Iš viso rinkimuose varžysis dešimt kandidatų. Baltarusijos politologai, kurie skelbiasi esą nepriklausomi, dėlioja tokį scenarijų: devyni kandidatai išsidalys apie 20–30 proc. balsų, o rinkimus jau pirmajame ture laimės A.Lukašenka, kuris po rinkimų galės pasakyti: „Matote, jokio klastojimo, sąlygos buvo vienodos, juk kiek daug balsų gavo ir kiti.“ Skamba visai logiškai?
– Gali būti, kad panašus scenarijus ir įvyks. Rodos, ir pats A.Lukašenka tarsi juokais yra užsiminęs, kad šiuose rinkimuose jam užtektų 75 proc. balsų. Taip būtų parodyta, kad Baltarusijoje yra kažkiek laisvės ir opozicijai, tačiau principas išliktų toks pats, kaip ir prieš tai vykusiuose rinkimuose: niekam per daug nerūpėtų tie skaičiai, nes pagrindinis skaičius – rinkimų nugalėtojas – žinomas iš anksto.
– Kokį vaidmenį šiuose rinkimuose atlieka Rusija? Atrodo, kad pastaruoju metu A.Lukašenkos tonas Maskvos lyderių atžvilgiu švelnėja – nebeliko tos ryškios konfrontacijos, kuri buvo jaučiama anksčiau, ypač energetikos klausimais. Tačiau A.Lukašenka nenukreipia žvilgsnio ir nuo Europos. Kaip jam pavyksta išlaviruoti tarp skirtingų interesų?
– A.Lukašenka nuolat prisimena šį laviravimą, ypač tada, kai santykiai su Rusija pablogėja. Naujausias atvejis buvo bene ryškiausias – valstybių vadovai pradėjo keistis ir asmeniniais įžeidinėjimais. Tačiau kol kas fizinė Baltarusijos priklausomybė nuo Rusijos yra tokia didelė, kad A.Lukašenka yra linkęs ieškoti kompromisų su Rusija, o Europos Sąjungos (ES) ar Vakarų kortą naudoti labiau Maskvai gąsdinti, tarsi norėdamas parodyti, kad Baltarusija turi alternatyvą.
Šį kartą atrodė, kad dėl dabartinio Baltarusijos vadovo buvo labai užsirūstinta ar nuspręsta, kad užtenka pasikliauti A.Lukašenkos žodžiu ir reikia ieškoti kitų galimų kandidatų. Gal todėl būsimieji rinkimai kaip niekada iki šiol pasižymi didele gausa prorusiškų kandidatų.Nuolat vyksta tas pats žaidimas, kuris visą laiką baigiasi tuo pačiu – A.Lukašenka dėl kažko susitaria su Maskva ir ši kuriam laikui jį palieka ramybėje. Šį kartą atrodė, kad dėl dabartinio Baltarusijos vadovo buvo labai užsirūstinta ar nuspręsta, kad užtenka pasikliauti A.Lukašenkos žodžiu ir reikia ieškoti kitų galimų kandidatų. Gal todėl būsimieji rinkimai kaip niekada iki šiol pasižymi didele gausa prorusiškų kandidatų, oponuojančių A.Lukašenkai. Vienas scenarijų galėtų būti toks, kad šie kandidatai, galbūt remiami Rusijos ar šios šalies verslo, yra skirti tam, kad galėtų išnaudoti rinkimų rezultatus kaip argumentą, jog jie buvo klastojami, teikti skundus dėl rinkimų tvarkos pažeidimų ir pan. Tokiu atveju, jei Rusija norėtų pakeisti A.Lukašenką kitu vadovu, tokie buvusių kandidatų pareiškimai tarsi būtų legalus juridinis pagrindas teigti, kad rinkimai Baltarusijoje yra neteisėti, sukurtas formalus pretekstas nepripažinti A.Lukašenkos rinkimų nugalėtoju.
– Tačiau bent jau dabartinė Maskvos nuotaika rodo, kad A.Lukašenka bus pripažintas naujuoju Baltarusijos prezidentu.
– Situacija yra gerokai sušvelnėjusi. Atrodo, kad bent jau kuriam laikui galimi Rusijos planai pakeisti Baltarusijos vadovą nebus panaudoti ir greičiausiai nebus ryžtasi tokiam radikaliam žingsniui kaip rinkimų nepripažinimas.
– Kaip įvertinti Lietuvos poziciją dėl Baltarusijos? Prieš ketverius metus mūsų šalies lyderiai aktyviau bendravo su opozicija, palaikė ją ir laukė permainų kaimyninės valstybės politinėje terpėje. Dabartinė šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė buvo priėmusi A.Lukašenką Lietuvoje, susitiko su juo ir Minske. Ar tai galima vertinti kaip paramą esamam ir, matyt, būsimajam Baltarusijos lyderiui?
– Nemanau, kad tai yra parama. Tai greičiau gana pragmatiškas supratimas, kad su šalies kaimynės vadovu vis tiek teks dirbti. Akivaizdu, kad bet kokios politinės investicijos į opoziciją kol kas neatsiperka, tačiau tai nereiškia, jog opozicija yra pamiršta. Manau, Lietuva, kaip ir kitos ES šalys, opoziciją rems ir toliau visomis galimomis priemonėmis. Bet, kitaip nei kitos, gerokai tolimesnės nuo Baltarusijos, ES valstybės, Lietuva turi spręsti ir kasdienius, ekonominius klausimus. Tad gadintis santykių su A.Lukašenka taip pat nėra prasminga, todėl Lietuvos prezidentė tiesiog mėgina išlaikyti subalansuotą poziciją, kai pripažįsta ir remia opozicijos pastangas, tačiau nenori per daug erzinti ar pykdyti A.Lukašenkos.
