Praėjusią savaitę Honkongo gyventojų pasipiktinimą įplieskė įstatymo projektas dėl ekstradicijos į žemyninę Kinijos dalį supaprastinimo. Nors jis galiausiai buvo įšaldytas neribotam laikui, į autonominio Honkongo gatves išėjo beveik du milijonai juodai apsirengusių protestuotojų.
Jie reikalavo visiško įstatymo projekto panaikinimo ir Honkongo vyriausiosios administratorės Carrie Lam atsistatydinimo.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TPSMI) dėstytojas, politologas Konstantinas Andrijauskas primena, kad po 1997-ųjų, kai Honkongas buvo iš dalies sugrąžintas į Kinijos suverenitetą, Pekinas pakankamai nuosekliai bandė keisti susiklosčiusį status quo. Pasak politologo, šis procesas itin suaktyvėjo per pastaruosius 5-7 metus.
„Nemaža dalis honkongiečių pagrįstai galvoja, kad Kinijos Liaudies Respublika, Pekinas nesilaiko tų sutarties straipsnių ir nuostatų, pagal kurias Honkongas buvo dalinai sugrąžintas į Kinijos suverenitetą. Kitaip tariant, Kinija vis labiau kišasi į labai plačią politinę ir, šiuo atveju, teisinę autonomiją“, – teigė K.Andrijauskas.
Politologo teigimu, Honkongas visą Kinijos Liaudies Respublikos gyvavimo laikotarpį priglausdavo tuos, kurie bandydavo pabėgti iš Kinijos: demokratinės politikos ir žmogaus teisių aktyvistus, tuos, kurie iš šalies bėgo po Tiananmenio aikštės protestų.
TAIP PAT SKAITYKITE: Žvilgsnis į Tiananmenio įvykius prieš 30 metų: viltis, sutraiškyta karių ir tankų
„Taip susiklostė situacija, kai po 1997-ųjų Honkongas, viena vertus, yra labai plačią autonomiją turinti Kinijos dalis. Kita vertus, Honkongas – laisvės ir pakankamai laisvos spaudos židinys, kuris periodiškai kvestionuoja Kinijos komunistų partijos teisę valdyti, kelia į viešumą jos korupcijos skandalus“, – tikino K.Andrijauskas.
Pasak politologo, honkongiečiams ekstradicijos klausimas itin jautrus, nes Pekinas pakankamai ilgai bandė įtvirtinti nuostatas, kurios leistų jam nepatogumus keliančius veikėjus Honkonge perkelti į žemyninę Kiniją ir ten su jais teisiškai susidoroti.
Honkongiečiams ekstradicijos klausimas itin jautrus, nes Pekinas pakankamai ilgai bandė įtvirtinti nuostatas, kurios leistų jam nepatogumus keliančius veikėjus Honkonge perkelti į žemyninę Kiniją ir ten su jais teisiškai susidoroti.
„Pastaraisiais metais buvo tokių skandalų, kaip, pavyzdžiui, leidyklų, leidžiančių Kinijos komunistų partiją kritikuojančias knygas, vadovai buvo pagrobti iš Honkongo teritorijos. Nemaža dalis honkongiečių tuos dalykus žino ir nėra jais patenkinti. Tačiau tai – tik vienas vienas iš aspektų labai sudėtingoje Honkongo ir Kinijos žemyninės dalies tarpusavio santykių istorijoje“, – teigė K.Andrijauskas.
O kaip žemyninė Kinija?
Žmogaus teises ginančios organizacijos „Human Rights Watch“ 2018-ųjų ataskaitoje rašoma, kad Kinijoje suiminėjami ir persekiojami žmogaus teisių aktyvistai, žurnalistai, kurie nušviečia žmogaus teisių klausimus. Be to, vykdoma viena griežčiausių interneto cenzūrų pasaulyje, „perauklėjimo“ stovyklose Sindziango provincijoje laikoma per 1 mln. musulmonų uigūrų.
TAIP PAT SKAITYKITE: 15min paaiškina: kodėl Kinija uždarė milijoną uigūrų į perauklėjimo stovyklas?
Vis dėlto, pasak K.Andrijausko, autoritarinėje Kinijoje egzistuoja pakankamai autonomiška ir gyvybinga visuomenė, kurią Xi Jinpingo valdymo metu norima vis labiau kontroliuoti. Tačiau didžioji žemyninės Kinijos dalis žino, kas vyksta Honkonge.
„Yra ir kita medalio pusė: (Komunistų) partijos valdantieji labai nuosekliai propaguoja idėją, kad protestus Honkonge provokuoja užsienio jėgos. Tų jėgų jie neįvardija, bet galima suprasti, kad tai – Vakarai: JAV ir ypač britai dėl pastarųjų labai tampraus istorinio ir kultūrinio santykio su Honkongu. Teigiama, kad Honkongo žmonės yra jų apgauti“, – teigė VU TSPMI dėstytojas ir pridūrė, kad šis naratyvas plėtojamas visą protestų laikotarpį.
Politologas teigė nesitikėjęs, kad Honkongo vyriausybė nusileis dėl ekstradicijos įstatymo projekto. „Matyt, Pekiną gąsdina protestų mastas ir tai, kad prie tradiciškai protestus palaikančių studentų grupių prisijungia profesionalai – ekonominio ir teisinio sektoriaus atstovai“, – teigė K.Andrijauskas.
Pasak politologo, šiuose protestuose dalyvauja gerokai daugiau žmonių iš įvairių socioekonominių grupių nei 2014-ųjų protestuose – tuomet tūkstančiai žmonių išėjo į gatves priešindamiesi pokyčiams Honkongo rinkimų sistemoje.
„Tai – kokybiškai naujas šuolis, nieko gero nežadantis Pekinui. Sakyčiau, kad būtent tai yra pagrindinė priežastis, kodėl Pekinas tam tikra prasme nusileido“, – sakė jis.
Vis dėlto, K.Andrijauskas tikina, kad tai nereiškia Komunistų partijos pralaimėjimo – Pekinas bandys sugalvoti kitų būdų, kad įgyvendintų užsibrėžtus tikslus.
Laikas bėga Pekino nenaudai
Remiantis Jungtinės Karalystės, kurios kolonija buvo Honkongas, ir Kinijos Liaudies Respublikos 1997-ųjų susitarimu, Honkongas 50 metų nuo perleidimo Kinijai išlaikys aukšto laipsnio autonomiją. Kitaip tariant, veiks „vienos šalies, dviejų sistemų“ principas.
Kas autonominio regiono laukia artėjant 2047-iesiems?
K.Andrijauskas: „Partijos vadovų įsivaizdavimas, kad laikas bėga jų naudai, panašu, neatitinka tikrovės.“
„Komunistų partijos funkcionierius labiausiai turėtų gąsdinti tai, kad daugiausia protestuotoja tie žmonės, kurie yra gimę po 1997 metų arba jų neatsimena – vyresniųjų klasių moksleiviai, studentai. Partijos vadovų įsivaizdavimas, kad laikas bėga jų naudai, panašu, neatitinka tikrovės“, – teigė K.Andrijauskas.
Anot politologo, dalyje Honkongo pasigirsta ne tik savaime suprantami platesnės autonomijos reikalavimai, bet ir naujos kalbos apie nepriklausomybę. Be to, Pekiną gąsdina glaudūs Honkongo protestuotojų ryšiai su taivaniečiais. „Ilgalaikėje perspektyvoje tai nėra gera naujiena Pekinui“, – pridūrė jis.
„Turime suprasti, kad tarptautinės ir Kinijos vidaus teisės požiūriu Honkongas yra Kinijos dalis, nors ir turinti labai plačią autonomiją. Pekinas turi dar beveik 30 metų įgyvendinti užsibrėžtus tikslus“, – tikino K.Andrijauskas.
Politologo teigimu, 50-ies metų laikotarpis buvo tarsi savisaugos mechanizmas, be kitų dalykų leisiantis pasižiūrėti, ar žemyninė Kinija taps labiau panaši į Honkongą, ko tikėjosi britai ir honkongiečiai, ar Honkongas taps panašesnis į žemyninę Kiniją.
„Sakyčiau, kad klausimas lieka atviras, bet žymiai daugiau objektyvių pajėgumų turi Pekinas“, – sakė politologas.
