– Kurių Minsko susitarimo punktų įgyvendinimas atidėliojamas ir kodėl?
– Nereikia kalbėti apie atskirus punktus, visas susitarimas nėra įgyvendintas. Jeigu iš arčiau pažvelgtume į kiekvienos su konfliktu Rytų Ukrainoje susijusios grupės tikslus, pamatytume, kad jie visiškai prasilenkia. Ukraina siekia išsilaikyti kaip šalis ir, jei įmanoma, atkurti valdžią okupuotose teritorijose pagal savo įsivaizduojamas sąlygas.
Rusijos tikslas – sunaikinti ar bent kiek galima labiau susilpninti Ukrainą. Separatistų siekis – išlikti nepriklausomiems nuo Ukrainos valdžios ir, kiek įmanoma, nuo Rusijos. Visi šie tikslai nesuderinami ir rezultatas toks, kad Minsko susitarimas dabar yra tiesiog kaip šių grupių žaidimas ar šokis, kuris negali pasibaigti sėkme, nes sėkmė kiekvienai pusei atrodo kitaip.
– Viena iš Minsko susitarimo sąlygų – surengti rinkimus Rytų Ukrainoje. Jūsų nuomone, kada jie gali įvykti ir ar gali įvykti apskritai?
– Manau, Ukrainos vyriausybė pagrįstai teigia, kad, norint surengti laisvus ir nepriklausomus rinkimus, reikia tam sukurti saugias ir tinkamas sąlygas. Pagal Ukrainos įstatymus, kad įvyktų rinkimai, jie turi būti laisvi, rezultatai turi būti apsaugoti nuo militarizuotų dalinių įtakos. Tai atrodo labai minimali sąlyga, tačiau tam, kad ji būtų įgyvendinta, Ukrainos vyriausybė turėtų kontroliuoti regioną. Bet taip nėra ir Rusija tikrai neleis tokiam scenarijui susiklostyti. 20–25 tūkst. separatistų yra gerai apsiginklavę, teritorijoje yra apie 800 tankų ir jie artimiausiu metu tikrai niekur nedings.
Tokia situacija rodo, kad visos kalbos apie rinkimus yra tik dalis to šokio, kurį jau minėjau. Taigi kaip galima surengti laisvus rinkimus teritorijoje, kuri okupuota antiukrainietikšų separatistų? Vienintelė organizacija, kuri galėtų padėti surengti laisvus rinkimus, būtų Jungtinių Tautų taikos palaikymo kariai, kurie galėtų apsaugoti balsavimo punktus. Tačiau tai irgi niekada neįvyks. Visi atlieka savo vaidmenis šiame žaidime. Ir, kol šis žaidimas visoms pusėms bus naudingesnis nei atviri karo veiksmai, tol jis ir tęsis.
– Bet šis žaidimas negali tęstis amžinai. Kaip manote, kas ir kada galėtų pakeisti situaciją?
– Labai sunku pasakyti. Jei sulauksime kokių nors pokyčių, nemanau, kad jie bus susiję su Minsko susitarimais. Dabartinė susiklosčiusi užšalusio konflikto padėtis naudingiausia Ukrainos vyriausybei.
– Kodėl?
– Donbaso gyventojai visada buvo pagrindiniai prorusiškų, prosovietinių partijų rėmėjai. Jeigu Donbasas nebūtų buvęs okupuotas ir jo gyventojai būtų dalyvavę 2014 m. ir 2015 m. rinkimuose, dabar valdžioje nebūtų provakarietiškos vyriausybės. Jie būtų rėmę buvusio prezidento Viktoro Janukovyčiaus stovyklą.
Taigi iš vienos pusės tai, kad Donbasas atsiskyrė, dabartiniai valdžiai sudaro daug palankesnes sąlygas įgyventi reformas. Antra, karas siaubingai nuniokojo Donbasą. Luhanske ir Donecke bendrasis vidaus produktas nukrito 70–80 proc. Rytų Ukrainos miestuose situacija, galima sakyti, pakenčiama, bet už miesto ribų ekonominė situacija visiškai katastrofiška. Tai reiškia, kad, jei rytoj Donbasas vėl taptų Ukrainos dalimi, valdžia turėtų paskirti nesuvokiamas sumas pinigų, kurių neturi, kad atkurtų regioną, kuris priešinasi vyriausybės provakarietiškai politikai.
Ukrainos status quo dabar reiškia laiką, per kurį ji gali sustiprinti kariuomenę, įgyvendinti reformas. Ir tai vyriausybė daro visai sėkmingai. O Rusijai dabartinė status quo nėra tokia naudinga, ji labai brangiai kainuoja ir naudą Kremliui vis sunkiau įžvelgti. „Naujosios Rusijos“ projektas akivaizdžiai užstrigęs, taigi sumenko ir ideologiniai motyvai. Rusija šiuo metu skiria dideles sumas ne tik tam, kad išlaikytų dabartinę status quo, ekonomiką, kad ir kokia ji būtų, bet ir separatistus, Donbaso valdžios atstovus, kurie gauna solidžias algas. Rusija taip pat turi tartis su separatistais, kurie turi ir savo interesų ir tikrai ne visada paklūsta Maskvai. Rusija įstrigo šiame Rytų Ukrainos liūne be jokių pokyčių galimybių.
– Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas po derybų spalio 19 d. pareiškė sutinkantis, kad į Rytų Ukrainą būtų įleisti Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos stebėtojai. Ar tai gali būti ženklas kintančio V.Putino požiūrio į šį regioną ir užšalusį konfliktą?
– Mano nuomone, šis gestas visiškai simbolinis ir nieko nereiškiantis. V.Putinas nori parodyti, kad tarsi yra supratingas ir nuosaikus, o Ukrainos vyriausybė – ne. Šis gestas nieko nereiškia, nes ESBO pasiuntiniai teoriškai turi turėti ir turėjo priėjimą bet kokiu atveju, tačiau separatistai jiems užkirsdavo kelią paskutinius dvejus metus. V.Putinas taip pat sakė pritariantis, kad stebėtojai būtų apsiginklavę revolveriais. Tai vėlgi nieko nereiškia.
Pabandykite įsivaizduoti, kaip šie stebėtojai revolveriu turėtų apsiginti nuo sunkiąja artilerija ir tankais apsiginklavusių separatistų? Tai vėl tik žaidimas. Visos šalys: Vokietija, Prancūzija, Ukraina, Rusija, sako, kad prisiima atsakomybę už Minsko susitarimus, jie turi būti įgyvendinti ir pan. Tačiau visi supranta, kad Ukrainos ir Rusijos tikslai labai aštriai išsiskiria. Minsko susitarimas ir toliau liks tik politiniu šokiu.
– Sausio mėnesį paaiškės, ar Europos Sąjunga pratęs sankcijas Rusijai. Kokie jūsų spėjimai, kokį sprendimą gali priimti Bendrijos lyderiai?
– Šiuo metu atrodo, kad sankcijos bus pratęstos. V.Putinas per savo begalinį kvailumą pasauliui parodo savo tikrąjį veidą kaip tik tuo metu, kai Vakarų visuomenėje pradedama svarstyti, kad jis yra visai protaujantis žmogus. Pastaruoju metu Europoje keitėsi nuomonės, kad sankcijos galbūt turėtų būti sušvelnintos, atlaidesnės ar visai panaikintos, tačiau paskui pasirodo Olandijos pareigūnų išvados dėl numušto Malaizijos oro linijų lėktuvo virš Rytų Ukrainos ir žinios apie Rusijos beatodairiškai bombarduojamą Alepo miestą Sirijoje.
Dabar Europoje kalbama apie tai, kad jis turėtų būti teisiamas už karo nusikaltimus. Agresyvi politika Sirijoje, Rusijos karinių laivų flotilė prie Britų salų – visa tai tik prisideda prie neigiamo V.Putino portreto kūrimo, ir po tokių incidentų ir procesų darosi vis sankiau argumentuoti, kodėl sankcijos Rusijai turėtų būti panaikintos. O pasisakymas, kad ESBO stebėtojai turėtų būti įleisti į Rytų Ukrainą, yra tik bandymas palenkti dalį europiečių į savo pusę
