„Negi išmesi į kažkokią negyvenamą salą tuos žmones, kurie nepriimtini? Kur ta riba? Kas yra nepriimtinas žmogus, kuris negali gyventi valstybėje? [...] Jeigu nusikalto, už nusikaltimą jis yra teisiamas ir sodinamas į kalėjimą. Jei nenusikalto, tik smegenys buvo susisukusios, reikia su juo dirbti“, – įsitikinusi politologė.
M. Šešelgytė: radikalizacija neištinka per vieną dieną
Šiuo metu pasaulyje yra apie 16,5 mln. pabėgėlių. Maždaug prieš porą metų prasidėjus migrantų antplūdžiui, į Europą persikėlė apie 2 mln. pabėgėlių. Dalis Europos Sąjungos valstybių, nors ir teisiškai įsipareigojusios jiems suteikti prieglobstį, užvėrė sienas. Vien Turkijoje šiandien gyvena apie 3 mln. pabėgėlių. Nors Turkija ir priima daugiau pabėgėlių nei visos Europos šalys kartu sudėjus, migrantų integracijos pavyzdžiu laikomos Šiaurės Europos valstybės.
Kiek daugiau nei prieš savaitę Švedijos kultūros ir demokratijos ministrė Alice Bah Kuhnke pasiūlė prie teroristinių grupuočių prisidėjusius ir atgal į Švediją grįžusius musulmonus įsileisti atgal ir padėti jiems integruotis į visuomenę.
Skaičiuojama, kad per pastaruosius penkerius metus apie 300 musulmonų išvyko iš Švedijos ir prisidėjo prie teroristinių grupuočių, o pusė jų jau grįžo atgal į šalį. Tiesa, daugiausia tai moterys ir vaikai. Ministrės A. Bah Kuhnke siūlymas sulaukė kritikos Švedijoje. Visiems aišku, kad „Islamo valstybės“ užverbuoti kovotojai gali kelti grėsmę šalies saugumui.
Tačiau Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologė Margarita Šešelgytė siūlo nepamiršti, kad kiekviena valstybė turi įsipareigojimų savo piliečiams, netgi pasukusiems radikalizmo keliu: Negi išmesi į kažkokią negyvenamą salą tuos žmones, kurie nepriimtini? Kur ta riba? Kas yra nepriimtinas žmogus, kuris negali gyventi valstybėje? Nusikaltėlis, „teroristas“, kitaip manantis? Jeigu jis nusikalto, už nusikaltimą jis yra teisiamas ir sodinamas į kalėjimą. Jei nenusikalto, tik smegenys buvo susisukusios, reikia su juo dirbti.“
Žinoma, sutinka M. Šešlgytė, tam reikalingos priemonės, resursai, žinios, bet tai, ko gero, yra vienintelis kelias. „Radikalizacijos procesas neištinka per vieną dieną, tai ilgas procesas. Mes dažnai jo nepastebime, bet ir kelias atgal yra duobėtas ir ilgas. Su tuo reikia dirbti, to žmogaus nepaleisti. Jo smegenys užterštos, bet per vieną dieną taip neatsitiko. Jei tu į jį žiūrėsi iš aukšto, situacija tikrai nepagerės“, – mano politologė.
Didesnė grėsmė ignoruoti nei integruoti
Nors neatmetama, kad tarp pabėgėlių srautų į Europą gali atvykti ir radikalų, bet nuo karo bėgančių migrantų tapatinti su teroristais nėra pagrindo. M. Šešelgytė sako, kad negalėtų vienareikšmiškai teigti, jog migrantų skaičius Europoje didina terorizmą, nes didelė dalis paskutinius išpuolius įvykdžiusių žmonių yra ES piliečiai.
„Jie nėra atvykėliai iš kitų šalių. Jie galbūt buvo nuvykę į stovyklas, galbūt turėjo ryšių su teroristinėmis organizacijomis, bet ne visais atvejais tai buvo įrodyta. Tai niekaip nesusiję su pabėgėliais ir tiesiog nurodo pačioje Europoje egzistuojančias problemas, susijusias su negebėjimu integruoti tam tikrų visuomenės sluoksnių ir grupių“, – kalba politologė.
Nors pabėgėliai visuomenėje neretai tapatinami su terorizmo grėsme, M. Šešelgytės nuomone, didesnė grėsmė yra juos ignoruoti, nepagrįstai bijoti ir nesirūpinti integracija. Tą, atrodo, supranta Švedijos visuomenė, turintį ilgą pabėgėlių priėmimo patirtį. Kodėl visgi nereikėtų stebėtis, kad būtent švedams kilo mintis susigrąžinti radikalumo keliu nuklydusius piliečius?
Rytinėje Stokholmo dalyje esančiame Nakos priemiestyje, kuriame gyvena vietiniai švedai, vos prieš metus pastatytas ir įrengtas pabėgėlių apgyvendinimo centras. Gavę leidimą gyventi šalyje, pabėgėliai čia gauna būstą porai metų su sąlyga, kad mokysis švedų kalbos ir stengsis įsilieti į visuomenę.
44 metų palestinietis savo šalį paliko būdamas 10 metų, prasidėjus civiliniam karui. Ilgą laiką vyras gyveno skirtingose Europos šalyse, tačiau oficialų leidimą gyventi Švedijoje gavo prieš keturis mėnesius: „Praeityje mano situacija buvo prasta, ilgai neturėjau pilietybės. Tačiau, dėkui Dievui, dabar turiu leidimą gyventi čia, Švedijoje. Šiuo metu studijuoju dizainą ir fotografiją, o ateityje labai tikiuosi sukurti nuosavą verslą.“
Būtinas tiesioginis bendravimas
Svarbu atkreipti dėmesį, kad migrantai apgyvendinami tarp vietinių švedų, o ne atskiriami. Visai netoli įsikūręs vienas Stokholmo priemiesčio bendruomenės centras. Debora Masoka, 23 metų mergina iš Kongo, Nakos bendruomenėje su devynių asmenų šeima gyvena jau pusmetį.
„Palikau Kongą 2002 m. ir su šeima išvažiavome į Ugandą. Bet ten situacija ne geresnė, teko kęsti maisto stygių, dažnai eidavau miegoti nepavalgiusi. Gyvenimas buvo labai sunkus. Laukėme ten 14 metų ir prašėme Dievo, kad mums leistų išvykti kur nors kitur. O dabar, kai esu čia, jau nebegaliu sakyti, kad esu alkana, kad neturiu kur miegoti, dabar galiu mokytis švedų kalbos. Afrikoje norėjau tapti sesele, tačiau mokslas ten brangus. Bet dabar aš tikrai įgyvendinsiu savo svajonę ir mokysiuosi slaugos. Aš matau savo šveisią ateitį“, – pasakoja D. Masoka.
Mergina ir jos šeima yra vieni laimingųjų, gavusių nuolatinį leidimą gyventi šalyje. Čia jie atvyko kartu su banga prieglobsčio prašytojų, į Švediją pradėjusių plūsti prieš porą metų. Rekordiniais pabėgėlių skaičiumi 2015 m. prieglobsčio Švedijoje prašė daugiau nei 160 tūkst. pabėgėlių. Daugiau nei pusei jis buvo suteiktas.
Per migrantų krizę, kurią Švedijoje įprasta vadinti ne krize, o padėtimi, buvo priimta daugiausia pabėgėlių Europoje, palyginti su valstybės gyventojų skaičiumi.
Jungtinių Tautų atstovė Lietuvoje Renata Kuleš pastebi, kad švedai yra daug atviresnė visuomenė, be to, tai lemia ir daugelio metų darbo su pabėgėliais patirtis: „Lietuvoje yra labai nedaug pabėgėlių ir tikrai labai nedaug žmonių turėjo galimybę tiesiogiai pabendrauti su pabėgėliais. O tiesioginis bendravimas yra ta priemonė, kuri ištirpdo visus nepasitikėjimo ledus. Švedijoje tai vyko 60 metų, jie priėmė labai įvairių tautybių žmonių.“
Tiesioginio bendravimo tarp vietinių švedų ir pabėgėlių pavyzdžių, apie kuriuos pasakoja R. Kuleš, apstu. Prieš trejus metus prasidėjęs projektas „Draugas švedas“ siūlo pakviesti pabėgėlį vakarienei ir pabendrauti. Pakanka vos vienos vakarienės, po kurios praktiškai visi migrantai sako pasijuntantys laukiami.
Problemos ne tokios didelės, kaip gali atrodyti
Tensta gali būti pavadintas pavojingu rajonu. Čia gyvena daug tautinių mažumų – tą labai lengva pamatyti vienoje pagrindinių gatvių, kur ant suolelių susėdę vietiniai bendrauja ausiai negirdėtomis kalbomis. Pabėgėliai šiame rajone dažnai apsigyvena dėl palyginti žemų būsto kainų. Vienoje pagrindinių gatvių įsikūrusi organizacija „Livstycket“. Jos įkūrėja Brigitta Notlof prieš 25 metus sumanė būdą, kaip migrantėms moterims padėti integruotis į visuomenę. Švedų dizaineriai padeda moterims išmokti rankdarbių gamybos, dizaino, o kartu ir švedų kalbos.
„Kai maždaug prieš 20 metų mokiau migrantus švedų kalbos, susipažinau su keliomis moterimis iš Beiruto. Tuomet ten vyko žiaurus karas. Pamenu, kaip gražiai tos moterys atrodė – jos dėvėjo spalvotus drabužius, jų bateliai buvo labai aukštais kulnais, o lauke tuomet buvo pilna sniego ir labai šalta. Tačiau šiandien visos jos laimingos, čia auga jų vaikai. Mokydama jas švedų kalbos, supratau, kad iš įprastų mokymo metodų nedaug naudos. Migrantai atėję į pamokas kalba švediškai, bet grįžę namo kalba turkiškai, arabiškai. Sugalvojau, kad praktiką reikia sujungti su teorija ir mokytis švedų kalbos užsiimant kitais darbais. Kalba yra vienintelis kelias į naujos šalies visuomenę. Jei nemoki kalbos, lieki už borto“, – kalba B. Notlof.
Kad Tensta yra pavojingas rajonas, Stokholmo policijos atstovas spaudai Vargas Gyllanderis nesutinka: „Policijos santykiai su kai kuriais šiame rajone gyvenančiais žmonėmis nėra geri. Tačiau tai labai maža dalis žmonių. Aš pats ten jaučiuosi saugiai, man niekas nekelia problemų. Tačiau yra buvę atvejų, kai pareigūnai buvo apmėtyti akmenimis ar fejerverkais. Savaime suprantama, tai problema. Ir, jei tai nufilmuojama ir paviešinama internete, gali atrodyti, kad miestas dega. Tačiau taip nėra.“
V. Gyllanderis sutinka, kad problemų yra, bet jos ne tokios didelės, kaip gali atrodyti. O per pastaruosius porą metų į Švediją atvykusi migrantų banga neturi nieko bendro su Stokholmo priemiesčiuose veikiančiomis nusikaltėlių grupėmis. Tarptautinė ir vietinė žiniasklaida, pabrėžia policijos atstovas spaudai, dažnai sumaišo šiuos dalykus ir problemas klaidingai primeta pabėgėliams.
Švedai bet kokia kaina nori pasauliui rodyti demokratijos ir tolerancijos pavyzdį – tai tampa aišku kurį laiką ten paviešėjus. Bet, kad ir kokie geranoriški būtų, švedai susiduria su rimtomis kliūtimis dėl pabėgėlių. Maždaug 45 proc. žmonių pabėgėlio statusas nesuteikiamas, bet namo grįžta ne visi – daugelis tiesiog pradingsta. Kartais net porą metų užsitęsiantys pabėgėlių patikros procesai nesuteikia galimybės gauti kvalifikuoto darbo. Švedijoje sklido pasakymas, kad viešojo transporto vairuotojai yra patys inteligentiškiausi pasaulyje.
Iki 2016 m. Švedijos valdžia nekeitė savo atvirumo politikos, tačiau, likusiai Europos daliai užtektinai neprisidedant prie migrantų krizės sprendimo, šalis pamatė, kad našta per didelė ir sugriežtino sienų kontrolę. Nuo to laiko pabėgėlių srautai gerokai sumažėjo.
