Popiežiaus homilija:
„Tauta, kuri vaikščioja patamsiais, išvys skaisčią šviesą“ (Iz 9,1). Ši Izaijo pranašystė nenustoja mūsų jaudinti, ypač kai jos klausomės Kalėdų Nakties liturgijos metu. Ir tai ne tik emocijos ir sentimentai. Ji mus jaudina dėl to, kad sako gilią tiesą apie tai kas mes esame: esame keliaujanti tauta, o aplink mus, taip pat ir mumyse – tamsa ir šviesa. Šią naktį, tamsybių dvasiai gaubiant pasaulį, kartojasi visada mus stebinantis įvykis: keliaujanti tauta pamato skaisčią šviesą. Tai šviesa, kuri mus skatina pamąstyti apie šį slėpinį: keliavimo ir matymo slėpinį.
Keliauti. Šis žodis mūsų mintis kreipia į istorijos tėkmę, į tą ilgą kelionę, kuri yra išganymo istorija, prasidėjusi nuo Abraomo, mūsų tikėjimo tėvo, kurį Viešpats vieną dieną pašaukė keliauti, palikti savo šalį ir eiti į žemę, kurią Jis nurodys. Nuo tada mes, kaip tikintieji, esame žmonės keliaujantys į pažadėtąją žemę. Šioje istorijoje visada mus lydi Viešpats! Jis visada ištikimas su mumis sudarytai sandorai ir laikosi savo duotų pažadų.
„Dievas yra šviesa ir jame nėra jokios tamsybės“ (1 Jn 1,5). Tuo tarpu tautoje matome persipynusius šviesos ir tamsos momentus, ištikimybę ir neištikimybę, klusnumą ir maištą; keliaujančią tautą ir klajojančią tautą.
Jėzus yra kūnu tapusi Meilė. Jis ne tik išminties mokytojas, ne tik idealas, kurio siekiame, suprasdami kaip mums toli iki jo, bet jis yra gyvenimo ir istorijos prasmė, tarp mūsų apsigyvenusi, tarp mūsų pasistačiusi savo palapinę.
Taip pat ir mūsų asmeninėje istorijoje vienas kitą keičia šviesūs ir tamsūs momentai, šviesos ir šešėliai.
Jei mylime Dievą ir brolius – keliaujame šviesoje, bet jei mūsų širdis užsidaro, jei mumyse įsigali išdidumas, melas, savo naudos siekimas, tuomet nusileidžia sutemos aplink mums ir mumyse. „Kas savo brolio nekenčia – rašo apaštalas Jonas – tas yra tamsoje, vaikščioja tamsoje ir nežino, kur einąs“ (1 Jn 2,11).
Šią naktį, kaip skaisčios šviesos srautas, skamba Apaštalo skelbimas: „Išganingoji Dievo malonė pasirodė visiems žmonėms“ (Tit 2,11).
Pasaulyje pasirodžiusi malonė – tai Jėzus, gimęs iš Mergelės Marijos, tikras žmogus ir tikras Dievas. Jis atėjo į mūsų istoriją ir ėmė keliauti kartu su mumis. Jis atėjo mūsų išvaduoti iš sutemų ir padovanoti mums šviesą. Jame apsireiškė Tėvo malonė, gailestingumas ir gerumas, Jėzus yra kūnu tapusi Meilė. Jis ne tik išminties mokytojas, ne tik idealas, kurio siekiame, suprasdami kaip mums toli iki jo, bet jis yra gyvenimo ir istorijos prasmė, tarp mūsų apsigyvenusi, tarp mūsų pasistačiusi savo palapinę.
Piemenys buvo pirmieji, kurie pamatė tą „palapinę“ ir priėmė Jėzaus gimimo žinią. Jie buvo pirmieji, nes buvo paskutinieji, atstumtieji. Buvo pirmieji, nes jie naktį budėjo, saugojo savo bandą. Kartu su jais ir mes tyliai sustojame prie Kūdikio. Kartu su jais dėkojame Viešpačiui, kad davė mums Jėzų. Kartu su jais, leidžiame iš savo širdies gelmių kilti giesmei, šlovinančiai jo ištikimybę: Garbiname Tave, Aukščiausiasis Dieve, kad pasilenkei prie mūsų. Tu esi begalinis, bet tapai mažas; tu esi turtingas, bet tapai vargšas; Tu esi visagalis, bet tapai silpnas.
Šią naktį dalijamės Evangelijos džiaugsmu: Dievas mus myli. Jis taip labai mus myli, kad mums dovanojo savo Sūnų, idant jis būtų mūsų brolis, būtų šviesa mūsų tamsoje. Viešpats mums kartoja: „Nebijokite“ (Lk 2,10). Ir aš jums kartoju: Nebijokite! Mūsų Tėvas yra kantrus, jis mus myli, jis mums dovanoja Jėzų, kad mums vadovautų kelionėje į pažadėtąją žemę. Jis yra šviesa, kuri išsklaido sutemas. Jis yra mūsų taika. Amen.
Šis tekstas paimtas iš Vatikano radijo puslapio.
