Galvojame: kitas tuo užsiims, galbūt kita šalis, kita vyriausybė, kita tarptautinė organizacija. Mūsų tendencija „dezertyruoti“ susidūrus su sunkiomis temomis yra žmogiška.
Nors visur matome tų, kurie negali gauti pakankamai maisto arba sveiko maisto, vietoj veikimo, anot Šventojo Tėvo, linkstame deleguoti visais lygiais. Ir galvojame: kitas tuo užsiims, galbūt kita šalis, kita vyriausybė, kita tarptautinė organizacija. Mūsų tendencija „dezertyruoti“ susidūrus su sunkiomis temomis yra žmogiška. Ir net daugiau, tokiam elgesiui teikiame pirmenybę, nors dalyvaujame susitikimuose, konferencijose, dokumentų redakcijose. Bet turime reaguoti į imperatyvą – būtino maisto (kaip ir vandens) prieinamumas yra visų teisė, kuriai nėra išimčių.
Nepakanka informuotis apie mitybą pasaulyje, nors tai yra būtina, kad matytume sunkią tikrovę. Žinoma, mus gali paguosti, kad nuo 1992 metų badmiriaujančių žmonių skaičius sumažėjo, nepaisant populiacijos augimo, tačiau, dar kartą pabrėžė popiežius, negalima likti vien skaičiuose, rekomendacijose ir projektavimo stadijoje.
Neramina maisto švaistymo statistikos – net iki trečdalio maisto kiekio.
Neramina maisto švaistymo statistikos – net iki trečdalio maisto kiekio. Taip pat neramina, kad didelė dalis maisto produktų naudojama kitiems tikslams, kurie yra geri, kaip kad biokuro arba pašarų gamyba, tačiau neatsiliepia į betarpišką badaujančių situaciją. Skirtinguose pasaulio regionuose skirtingos problemos, priduria Pranciškus. Pietuose labiau rūpi maisto kiekis augančiam žmonių skaičiui. Šiaurėje labiau rūpinamasi maisto kokybe. Tačiau abiem atvejais, kalbant apie kiekybę ar kokybę, vienodai sveria klimato nesaugumas, paklausos augimas ir kainų svyravimai.
Bandykime su didesniu ryžtingumu įsipareigoti keisti gyvenimo būdą ir galbūt mums reikės mažiau išteklių, - sakė Pranciškus. – Santūrumas neprieštarauja vystimuisi, priešingai, aišku, kad tampa jo sąlyga.
Žemės produktai turi „šventą“ vertę, nes yra žmonių, šeimų, bendruomenių kasdienio darbo vaisius.
Paklauskime, - tęsė popiežius, - koks yra rinkos ir jos taisyklių poveikis badui pasaulyje? Jis priminė statistiką: nuo 2008 metų kainos padvigubėjo ir vėl stabilizavosi. Tokios svyruojančios kainos trukdo neturtingiausiems planuoti ar tikėtis bent minimalios mitybos. Priežasčių yra daug. Mus teisingai neramina klimato pokyčiai, bet negalime pamiršti finansinių spekuliacijų: kai, pavyzdžiui, grūdų, ryžių, kukurūzų ar sojos kainos svyruoja rinkoje, nes susietos su investiciniais fondais, kurie uždirba daugiau iš aukštesnių kainų. Ir čia pabandykime eiti kitu keliu, įsitikindami, kad žemės produktai turi „šventą“ vertę, nes yra žmonių, šeimų, bendruomenių kasdienio darbo vaisius. Darbo, kuris dažnai lydimas neaiškumo ir rūpesčio dėl oro sąlygų, pergyvenimo dėl galimo derliaus sunaikinimo. Žemės ūkiui reikia skirti pirmenybę, nes jis padeda populiacijoms atlaikyti krizes ir išsaugoti oraus gyvenimo standartus.
Popiežius taip pat kalbėjo apie tam tikrą pasidavimą prieš bado ir badmiriavimo problemą ar jos ignoravimą, - dėl jos dydžio, nelengvų sprendimų, visuomenės paramos trūkumo, valdymo mandato trukmės. Dėl to trūksta valios prisiimti saistančius įsipareigojimus. Teisinamasi pasauline ekonomine krize ir tuo, kad visur yra badaujančių: jei mano paties teritorijoje yra alkanų, kaip galiu skirti fondų tarptautiniam bendradarbiavimui? Bet taip pamirštama, kad jei vienose šalyse badas yra socialinė problema, tai kitur ji yra struktūrinė ir nepakanka socialinių politikų jos sprendimui. Pakeiskime savo laikyseną, įdėkime į tarptautinių santykių centrą solidarumą, kvietė popiežius.
Kitas iššūkis: stiprinti „chronišką“ bado problemą turinčių šalių žemės ūkį, kuris šiuo metu kompensuojamas iš išorės. Galbūt pirmiausia tai buvo skubi pagalba, bet jei tokia situacija išlieka nuolatos, šalis tampa priklausoma nuo didžiųjų gamintojų, be to teikiama pagalba ne visada patenka į teisingas rankas, ne visada jos teikiama pakankamai. Dėl vieno ar kito motyvo žmonėms vėl pritrūksta maisto.
Kiekvieno iš mūsų maži kasdieniai gestai, taupant maistą, keičiant gyvenimo stilių, kaip ir tarptautinis darbas yra, pasak Pranciškaus, būtini žmonijos ateičiai.
Rimta problema išlieka dirbamų žemių sutelkimas tarptautinių įmonių ir valstybės rankose, ne vien atimant iš žemdirbių esminį gėrį, bet ir tiesiogiai paliečiant šalių suverenumą. Daug regionų, kuriuose visa pagaminta produkcija išvežama, o vietinė populiacija skursta dvigubai, be maisto ir žemės. Ir ką pasakyti apie moteris, kurios negali turėti žemės, kurią įdirbą, dėl teisių nelygybės, užminuojančios šeimyninę ramybę, nes žemė gali būti kiekvieną sekundę atimta? O juk žinome, kad didžioji dalis maisto pasaulyje yra pagaminama šeimos ūkiuose. Popiežius paprašė savo klausytojų atsižvelgti į šią problemą.
Kiekvieno iš mūsų maži kasdieniai gestai, taupant maistą, keičiant gyvenimo stilių, kaip ir tarptautinis darbas yra, pasak Pranciškaus, būtini žmonijos ateičiai. Ir Bažnyčia sieks prisidėti, kad šie pokyčiai tikrai įvyktų, žadėjo Šventasis Tėvas, visų darbui linkėdamas Visagalio palaimos.
Šaltinis Vatikano radijas
