Kreipdamasis į tūkstančius Mišiose dalyvavusių neįgaliųjų ir juos lydinčių asmenų, daugelis jų – savanoriai, popiežius perspėjo ligonių neuždaryti į getus. Tikrasis kelias į tikrąją laimę yra meilės kelias, patikino Pranciškus.
Popiežius po Mišių dėmesingai ir jautriai sveikino, guodė ir laimino daug neįgalių vaikų, jaunuolių, suaugusiųjų ir senelių tiek žodžiais, tiek gestais liudydamas artumą ir solidarumą, apkabinimu, šypsena, padrąsinimu išreikšdamas atjaučiančią meilę, gailestingumą.
Ženklų kalba buvo pagrindinė bendravimo kalba daugumai Mišių dalyvių. Visi Žodžio liturgijos ir tikinčiųjų maldos skaitiniai buvo verčiami į ženklų kalbą, popiežiaus homilija – į dvi ženklų kalbas, italų ir tarptautinę, nebylūs vertėjai ispaniškai, vokiškai, prancūziškai, portugališkai, itališkai, angliškai ir kiniškai skaitomus tekstus vertė kitiems į ženklų kalbą. Į ženklų kalbą buvo verčiami ir kitų Mišių liturgijos dalių tekstai.
Naujas Mišiose buvo Evangelijos skaitinio gyvas paveikslas, kurį suvaidino asmenys su protine negalia. Jie veiksmais ir gestais atpasakojo Luko evangelijos epizodą, kuriame pasakojama apie fariziejaus namuose Jėzaus sutiktą moterį. Karštos meilės Dievui dėka ji sulaukė atleidimo, o pasitikėjimas Dievo gailestingumu dar labiau tą meilę sustiprino.
Gyvas paveikslas, suvaidintas priešais altorių Šv. Petro aikštėje padėjo daugeliui popiežiaus Mišių dalyvių suprasti kas skelbiama diakono skaitomoje Evangelijoje. Kurtieji taip pat sekė popiežiaus Pranciškaus homiliją verčiamą į ženklų kalbą.