Šis „utopiniu“ vadinamas politinis judėjimas surinko 25 proc. rinkėjų balsų. Tad tradicinės partijos, šalį valdančios beveik du dešimtmečius, apžvalgininkų nuomone, sulaukė politikais nusivylusiais italų antausio.
Rinkėjų balsai abiejuose parlamento rūmuose pasiskirstė vienodai. Centro kairiųjų koalicija, vadovaujama Luigi Bersani, nedideliu skirtumu įveikė Silvio Berlusconi koaliciją Žemuosiuose Rūmuose, tačiau nesurinko daugumos balsų Senate.
Apie ką tik įvykusius rinkimus Italijoje LRT radijo laidos „Ryto garsai“ vedėjai kalbino LRT radijo korespondentę Italijoje Daivą Lapėnaitę.
– Kokie, kaip skelbiama, galutiniai Italijos parlamento rinkimų rezultatai?
– Vidaus reikalų ministerija, kuri skaičiuoja balsus, savo interneto puslapyje paskelbė galutinius rinkimų rezultatus, kurie absoliučiai aukštyn kojomis apvertė išankstinių apklausų prognozes, pergalę žadėjusias Kairiųjų demokratų partijai. Suskaičiavus rinkimų biuletenius, ši partija Žemuosiuose Rūmuose surinko 25,4 proc. balsų. Prieš trejus metus komiko Beppe Grillo vadovaujamas „Penkių žvaigždučių judėjimas“ pelnė beveik 0,1 proc. daugiau, nes surinko beveik 40 tūkst. rinkėjų balsų daugiau. Už S. Berlusconi partiją „Laisvės tauta“ balsavo 21 proc. italų. Senate Kairiųjų partija pelnė 26 proc., S. Berlusconi dešinieji – beveik 22 proc., o populistiniu, utopiniu aktyvistų judėjimu vadinamas „Penkių žvaigždučių judėjimas“ – net ir 24 proc.
Italams iki gyvo kaulo įgriso politikų ir partijų gyvenimas lyg inkstams taukuose švaistantis milijardais politikų atlyginimas, partijų išlaidoms ir begalei privilegijų.
Reikia pastebėti, kad abiejuose parlamento rūmuose kairiųjų ir dešiniųjų koalicijos balsų skirtumas yra mažesnis nei 1 proc., o už Italiją turėjusį išgelbėti ekonomikos profesorių Mario Monti ir jo partiją balsavo netikėtai mažai – vos 9 proc.
– Kokia situacija Italijoje? Kodėl ji vadinama aklaviete? Ar jau aišku, kas siūlys ministrą pirmininką?
– Šįryt pagrindiniai Italijos dienraščiai išėjo „pasipuošę“ panašiomis antraštėmis. Dauguma rašė apie žemės drebėjimą, cunamį sukėlusį „Penkių žvaigždučių judėjimą“, kurio pergalė vertinama kaip italų troškimas didelių politinių permainų. Taip pat rašoma apie S. Berlusconi sugrįžimą, mumijos sugrįžimą, politinio lavono sugrįžimą, kuris vadinamas stebuklu.
Daug dienraščių vartoja žodį „aklavietė“ ir „nesuvaldymas, nesugebėjimas valdyti, vadovauti“. Dabar, kai rinkimų rezultatai tokie, kad tiek Deputatų Rūmuose, tiek Senate niekas neturi daugumos, parlamento rūmus kone į tris dalis pasidalijo visiškai nieko bendra neturinčios partijos. Italijos neįmanoma valdyti – ji tikroje politinėje aklavietėje. Faktiškai jokia politinė partija, nei kairieji, nei dešinieji, nei „Penkių žvaigždučių judėjimas“, negali siūlyti savo premjero, vyriausybės, nes neturi absoliučios daugumos. Todėl žiniasklaidoje ir kalbama apie labai komplikuotą situaciją, iš kurios išeiti galbūt būtų galima tik pakeitus rinkimų įstatymą ir po pusmečio ar metų grįžus prie urnų. Tačiau tai reikštų ilgus trypčiojimo vietoje mėnesius, kurie problemų slegiamai Italijai vargu ar reikalingi, vargu ar tai ji gali sau leisti.
„New York Times“ italų rinkimus komentavo labai griežtai ir konkrečiai. Laikraštis rašė, kad Italija buvo ant prarajos krašto ir vis tiek elgėsi lyg niekur nieko, o tai pačių italų kaltė, nes jie savo politiniais lyderiais renka komikus ir pagyvenusius mergišius. Tai, kad rinkimus laimėjo komiko vadovaujamas populistiniu, utopiniu vadinamas judėjimas, netgi ne partija, apžvalgininkai vertina kaip partijomis ir politikais nusivylusių italų reakciją, italų antausiu tradicinei politikai ir partijoms (tai S. Berlusconi vadovaujami dešinieji, tai Demokratų partijos kairieji), kurios beveik du dešimtmečius valdė šalį ir to valdymo rezultatas visiems puikiai matomas – Italija yra tokioje gilioje krizėje, kokios neišgyveno nuo Antrojo pasaulinio karo.
Be to, italams iki gyvo kaulo įgriso politikų ir partijų gyvenimas lyg inkstams taukuose švaistantis milijardais politikų atlyginimas, partijų išlaidoms ir begalei privilegijų. Kaip rašo apžvalgininkai, komiko vadovaujamas judėjimas, kurį sudaro paprasti vidurinės klasės piliečiai, suteikė italams viltį, kad kitokia, ne sau dirbanti politika yra įmanoma.
– Ką siūlė „Penkių žvaigždučių judėjimas“? Kodėl sakoma, kad jų sėkmė, beveik ketvirtadalis balsų, rodo, kad tradicinių partijų era baigėsi?
– „Penkių žvaigždučių judėjimas“ yra vos prieš trejus metus oficialiai gimusi partija, vadovaujama Italijoje žinomo komiko B. Grillo. Pagrindinis šios partijos koziris – mažinti milžinišką biurokratinį aparatą, kuris kasmet suryja šimtus milijonų ar milijardų eurų ir šalies skolas pakėlė iki 128 proc. Taigi partijos koziris – keisti politinę šalies sistemą, mažinti parlamentarų, kurių Italijoje yra daugiau nei 900, skaičių. Taip pat mažinti parlamentarų atlyginimus, kurie didžiausi Europoje (jei ne pasaulyje), parlamentarų privilegijas, prezidento atlyginimą, kuris didesnis nei JAV prezidento. Be to, Italijos prezidentas tėra simbolinė figūra ir neatlieka tokių funkcijų, kaip JAV prezidentas.
Šis judėjimas savo programoje kalba apie elektros energijos, dujų, benzino kainų mažinimą, sako, kad pagrindinis demokratijos variklis yra informacija, todėl visi piliečiai turi turėti vienodą prieigą prie informacijos – nemokamą prieigą prie interneto (internetas Italijoje vienas lėčiausių Europoje) . Šis judėjimas norėtų reformuoti ir švietimo sistemą, sveikatos apsaugos sistemą, kuri taptų nemokama ir prieinama visiems.
– Ar Italijoje įmanoma koalicija?
– Kaip kalbama žiniasklaidoje, sudaryti stiprią koaliciją, kuri sugebėtų penkerius metus valdyti Italiją, praktiškai neįmanoma, nes kairiųjų koalicija, kurią sudaro Demokratų ir kelios smulkesnės partijos, surinko 30 proc. balsų. Dešiniųjų koalicija, S. Berlusconi vadovaujama koalicija, taip pat surinko 30 proc. rinkėjų balsų. Abi šios koalicijos nesutaria ir neįmanoma, kad jos susijungtų.
„Penkių žvaigždučių judėjimas“ surinko 25 proc. balsų, bet jis net neketina jungtis į koaliciją nei su kairiaisiais, nei dešiniaisiais. Šio judėjimo vadovas B. Grillo pareiškė, kad po 6–7 mėnesių reikės naujų rinkimų – italai ir norėjo parodyti, kad reikia keisti Italijos politinę sistemą, kad tradicinių partijų veikėjai nuvarė šalį ir italus į visišką krachą.
