Diena, kai kulkos suvarpė jos vyrą automobilyje Maskvos centre, A.Archipovai tapo baisiausia gyvenime, rašo „Lietuvos rytas“.
„Taip, kaip Šabtajus, niekas manęs daugiau nemylės“, – įsitikinusi moteris. Kalbėdamasi su Rusijos žurnalistais buvusi krepšininkė ne sykį šluostėsi ašaras.
Trenere dirbanti Š.Kalmanovičiaus našlė atskleidė negirdėtų faktų apie pernai Anapus iškeliavusį krepšinio rėmėją ir verslininką.
– Kodėl Š.Kalmanovičius neturėjo apsaugos?
– Šabtajus manė, kad jam to nereikia. Aš pati iki šiol laužau galvą ir negaliu rasti atsakymo, kas norėjo jo mirties.
Jis neturėjo priešų, su visais susitardavo. Vyras sugebėdavo išspręsti iš pažiūros net neišsprendžiamas problemas. Jis netikėjo, kad kas nors gali į jį kėsintis. Dažnai kartodavo, kad jei jį norės nušauti, padarys tai bet kurią minutę. Aš jo ne kartą prašiau nupirkti man pistoletą. Juk šiais neramiais laikais daugybė neaiškių tipų slampinėja aplink namus, vagia viską, kas pasitaiko po ranka. Mes gyvenome užmiestyje neturėdami nei apsaugos, nei signalizacijos. Tik šuo voljere, ir tas – švelnesnis už katę.
– Kaip apie tėvo mirtį sužinojo du jūsų mažamečiai sūnūs?
– Aš pati tomis dienomis su savo treniruojamomis mergaitėmis buvau išvykusi į varžybas provincijoje. Drauge pasiėmiau ir berniukus. Nuolat susiskambindavau su Šabtajumi. Jis planavo skristi į Vengriją, vėliau užsukti į Miuncheno kliniką, kur jam prieš septynerius metus buvo atlikta širdies operacija.
Po rungtynių mane pasikvietė į atskirą patalpą, iškart įlašino valerijonų lašų. Ilgai nevilkino, pasakė, kad Šabtajų sušaudė. Iš pradžių nepatikėjau, maniau, galbūt vyras nori iškrėsti kokį pokštą. Vėliau viską sužinojau iš televizijos naujienų.
Vaikams ilgai nesiryžau pasakyti. Melavau, kad tėtis komandiruotėje. Jie klausinėjo, kada Šabtajus grįš – po savaitės, mėnesio ar kitą pavasarį. Neištvėrusi papasakojau, kad jis jau pas angeliukus.
– Kaip klostėsi jūsų gyvenimas pirmosiomis dienomis po tragedijos?
– Buvo sunku – ypač finansiškai. Pirmi du mėnesiai tapo tikru košmaru.
Po nelaimės visos Šabtajaus sąskaitos buvo įšaldytos, o praėjus vos savaitei pas mane atėjo jo darbuotojai. Jie paprašė atlyginimų už du mėnesius.
Be to, teko apmokėti sąskaitas už mūsų valdomus butus tame pat Maskvos name, Sankt Peterburge ir Maskvos priemiestyje Rubliovkoje. Kai kas iškarto po vyro žūties kreipėsi į teismą.
Aš jų klausiau: tai normalu? Buvo ir tokių kirčių, kurie tiesiog pervėrė sielą.
