„Galbūt sugrįžome į pradinį tašką“, – pareiškė buvęs JAV ambasadorius ir tarptautinės plėtros agentūros administratorius Markas Greenas, būgštaujantis, kad vėl atsiras vyriausybės menkai kontroliuojamų sričių, iš kurių gali veikti ekstremistai.
Prezidento Joe Bideno ir, didele dalimi, jo dviejų pirmtakų požiūriu, G.W.Busho karai buvo brangus būdas nukreipti dėmesį nuo plataus masto konkurencijos su sparčiai augančia Kinija, kurią jie laiko daug didesniu iššūkiu JAV dominavimui XXI amžiuje už žiaurių islamistų grupes.
Tvirtai palaikomas Jungtinės Karalystės G.W.Bushas 2003 metais įsiveržė į Iraką, nepaisydamas didelių Vakarų pasaulio protestų. Šią intervenciją jis surengė pažadėjęs sunaikinti neva turėtus Irako masinio naikinimo ginklus, nors tas pažadas taip ir liko neįgyvendintas.
Tačiau „karas su teroru“ nuėjo daug toliau, net kai G.W.Busho įpėdinis Barackas Obama liovėsi vartojęs šį nevienareikšmį terminą.
Plataus masto leidimu panaudoti jėgą, kurį beveik vienbalsiai patvirtino Kongresas kelios dienos po Rugsėjo 11-osios, G.W.Bushui pareiškus „arba jūs su mumis, arba su teroristais“, buvo pasinaudota pateisinant oro smūgius 19-oje šalių.
Be to, išaugusios gynybos išlaidos padėjo Jungtinėms Valstijoms tobulinti bepiločių orlaivių technologijas, todėl ši šalis dabar yra vienintelė, galinti atakuoti praktiškai bet kurioje pasaulio vietoje.
Ar tai suveikė? Jungtinės Valstijos išvengė dar vienos didelės teroro atakos, „al Qaeda“ lyderis Osama bin Ladenas buvo nukautas Pakistane, brutalaus Irako diktatoriaus Saddamo Husseino irgi nebėra, o Afganistanas, bent jau iki dabar, darė socialinę pažangą, taip pat ir moterų teisių srityje.
Tačiau žuvo daugiau kaip 800 tūkst. žmonių, daugiausia – irakiečių ir afganų civilių, o šis karas Jungtinėms Valstijoms atsiėjo daugiau kaip 6,4 trln. dolerių, rodo 2019-ųjų pabaigoje atliktas Browno universiteto tyrimas. Be to, pasaulio mastu teroristiniai išpuoliai nesibaigė – nuo Rugsėjo 11-osios jų smarkiai padaugėjo.
„Galbūt sugrįžome į pradinį tašką“, – pareiškė buvęs JAV ambasadorius.
„Viskas pasikeitė“
2001-ųjų rugsėjo pradžioje G.W.Bushas Darbo dieną viešėjo savo bendrapartiečio M.Greeno – tuomet jauno respublikonų kongresmeno – rajone. Po vangios prezidentavimo pradžios M.Greenui jis pareiškė, kad trys jo prioritetai bus mokesčiai, švietimas ir energetika.
Spalį, kai jiedu kalbėjosi kitą kartą, M.Greenas priminė prezidentui apie tą jųdviejų pokalbį. G.W.Bushas „lėtai papurtė galvą ir pasakė: „Visa tai žlugo“, prisiminė M.Greenas.
„Staiga jis jau karo meto prezidentas, ir viskas pasikeitė“, – sakė M.Greenas, dabar vadovaujantis Woodrow Wilsono tarptautiniam mokslininkų centrui.
M.Greenas pripažino, kad J.Bideno pozicija dera prie vėlesnių visuomenės nuomonės pokyčių, bet sakė, kad JAV lyderiai galėjo nuveikti daugiau.
„Manau, kad po Rugsėjo 11-osios pasaulis plačiau suvokė smurtinio ekstremizmo pavojus. Tačiau, žinoma, šiandien turime jaunų žmonių kartą, kuri to nežino, kuriai visa tai tėra istorija“, – kalbėjo M.Greenas.
„Na, o mums nelabai gerai sekasi priminti žmonėms, kodėl darome tai, ką darome“, – sakė jis naujienų agentūrai AFP.
„Amerika yra vilties švyturys, siekiamybė. Tai ne tik teritorija; ji yra idėjų rinkinys, ir žmonės sutelkia dėmesį į tas idėjas, kai mes jas aiškiai išreiškiame ir palaikome kitus“, – teigė M.Greenas.
Irakietė Marsin Alshamary taip pat mato kartų pasikeitimo problemą – tačiau JAV vaidmens suvokimas ten labai skiriasi.
„Rugsėjo 11-oji įžiebė du karus regione, kurie visiems laikams pakeitė regiono jėgų pusiausvyrą ir kurių atgarsiai tęsiasi iki šiol ir tęsis ateityje“, – mano Bagdade gyvenanti mokslininkė, dirbanti Harvardo universiteto Kennedy mokykloje.
Grupuotė „Islamo valstybė“ (IS), vykdžiusi genocido kampaniją prieš sunitų bendruomenei nepriklausančių musulmonų mažumas ir Europoje užverbavusi daug naujokų, vėliau grįžusių namo vykdyti žiaurių išpuolių, iškilo Irake, B. Obamai išvedus savo pirmtako G.W.Busho atsiųstas pajėgas, ir kaimyninėje Sirijoje.
Pasak M.Alshamary, daugelis regione Jungtines Valstijas laiko ne kovotojomis už demokratiją, o Irano – šiitiškos valstybės, kuri, paradoksalu, savo pozicijas sutvirtino JAV pašalinus S.Husseiną ir Talibaną – priešininke.
„Rugsėjo 11-oji yra svarbi amerikiečių visuomenės atminties akimirka, bet taip nėra Vidurio Rytuose“, – sakė mokslininkė.
„Nepamirškite, kad šis regionas dar jaunas ir kad jis tepažįsta tik tokią Ameriką“, – pridūrė ji.
Kitoks pokario palikimas
Johnas Boltonas, aukščiausio rango G.W.Busho administracijos užsienio politikos veikėjas ir tiesmukas JAV suvereniteto gynėjas, vėliau dirbęs Donaldo Trumpo patarėju nacionalinio saugumo klausimais, sakė suprantantis visuomenės nusivylimą dėl karo išlaidų.
Pasak jo, Jungtinėms Valstijoms niekuomet nederėjo imtis „valstybių statymo“ misijų, kurios buvo pasmerktos žlugti.
Tačiau jis ginčijo nuomonę, kad amerikiečiai instinktyviai atmeta ilgalaikius karinius įsipareigojimus, primindamas platų pritarimą JAV karių buvimui Europoje, Japonijoje ir Pietų Korėjoje, siekiant palaikyti tvarką po Antrojo pasaulinio karo.
„Dvidešimt metų tėra lašas kibire. Tačiau vėlesni Amerikos prezidentai – Obama, Trumpas ir Bidenas – su tuo nesutinka“, – AFP sakė J.Boltonas.
„Taigi, jie nepaaiškino, kodėl priešakinė gynyba yra savotiškas apsidraudimas ir kodėl geriau gintis nuo terorizmo grėsmės Afganistane nei gatvėse ir padangėje virš Amerikos“, – pridūrė jis.
Pasak J.Boltono, JAV pastangos Afganistane sukurti stiprią centrinę valdžią, kurią laikė būtinu dalykui nacionalinės kariuomenės kūrimui, buvo svetimos šalies tradicijoms.
„Daug kas iš to nesuveikė, nes ir nebūtų suveikę“, – teigė J.Boltonas.
„Jei pradžioje būtume pasakę: gerai, neturėsime stiprios centrinės valdžios, bet turėsime didelius įgaliojimus turinčių karo vadų, kurie, kai mums reikės, bus pajėgūs išspardyti Talibano sėdynę, galbūt tai būtų suveikę. Bet mes to nebandėme“, – kalbėjo jis.
„Dvidešimt metų tėra lašas kibire. Tačiau vėlesni Amerikos prezidentai – Obama, Trumpas ir Bidenas – su tuo nesutinka“, – sakė J.Boltonas.
Ar buvo kitas kelias?
J.Bidenas, kurio velionis sūnus Beau tarnavo Irake, yra pats sakęs, kad JAV kariai dislokuojami ne tam, kad mergaitės galėtų vaikščioti į mokyklą – tai yra vienas iš minimų pasiekimų Afganistane po Talibano ir jo drakoniško šariato režimo sutriuškinimo 2001 metais.
Tačiau po Rugsėjo 11-osios pradėjo vyrauti kitokia Amerikos galios samprata.
Istorikas Andrew Bacevichius, vienas iš 2019-aisiais įkurto Quincy atsakingo valstybės valdymo instituto steigėjų, sakė, kad prieš 20 metų egzistavusį JAV užsienio politikos isteblišmentą suėdė „ideologinė puikybė“.
Sovietų Sąjungos žlugimas pagimdė kalbas apie ilgalaikę vienintelę supervalstybę ir, garsiais Francis Fukuyamos žodžiais tariant, „istorijos pabaigą“ su liberalios demokratijos pergale.
A.Bacevichiaus teigimu, Jungtinės Valstijos taip pat laikė save kariniu požiūriu nenugalimomis po 1991 metų Persijos įlankos karo – televizijos nušviesto triuškinamo pirmojo S. Husseino pralaimėjimo per konfliktą, išprovokuotą jo įsiveržimo į Kuveitą.
„Manyčiau, puikybė ir militarizmas paskatino Bushą ir jo aplinką priimti Rugsėjo 11-ąją kaip, viena vertus, neatleistiną įžeidimą, taip pat kaip puikią galimybę... be abejonės šešėlio patvirtinti, ką iš tikrųjų reiškia Šaltojo karo ir 1991 metų Irako karo pabaiga“, – sakė A.Bacevichius.
„Tai buvo baisiai neteisingas vertinimas, už kurį, manau, vis dar mokame“, – pridūrė jis.
Istoriko teigimu, JAV galėjo sureaguoti į Rugsėjo 11-osios atakas ne visuotiniu karu, o tiksline operacija, panašia į policijos misiją, skirtą kaltininkams patraukti atsakomybėn.
2001-ųjų lapkritį, praėjus mėnesiui po JAV įsiveržimo, Talibano nariai bandė susitarti dėl kapituliacijos. Tačiau G.W.Busho gynybos sekretorius Donaldas Rumsfeldas atmetė bet kokią tokio susitarimo galimybę, sakydamas, kad JAV nenori, jog „al Qaeda“ ar ginkluotas Talibanas išsisuktų.
Tačiau karas tęsėsi 20 metų ir baigėsi Talibano pergale.
Koks tikrasis pokyčių mastas?
Elie Tenenbaumas, Prancūzijos Tarptautinių santykių instituto mokslo bendradarbis, sakė, kad G.W.Bushas klaidingai tikėjo, jog tarptautinė empatija Jungtinėms Valstijoms po Rugsėjo 11-osios išliks, net kai prezidentas žadėjo iki 2002 metų imtis Irako, Irano ir Šiaurės Korėjos – trijų su išpuoliais nesusijusių šalių – „blogio ašies“.
„Amerikos įvaizdis niekuomet nenustojo smukęs“, – sakė jis.
JAV reputacija taip pat nukentėjo dėl kalėjimo įtariamiesiems terorizmu atidarymo JAV karinėje jūrų pajėgų bazėje Gvantanamo įlankoje Kuboje. Ši vieta pasirinkta siekiant atimti iš kaltinamųjų JAV konstitucinę apsaugą, ir iš pradžių tokia iniciatyva turėjo didžiulę JAV visuomenės paramą.
Dabar ten likę tik apie 40 kalinių, bet kalėjimas lieka atidarytas. 2009 metais tapęs viceprezidentu J.Bidenas pasisakė, kad Gvantanamo kalėjimas būtų uždarytas. Šių metų sausį pradėjęs eiti prezidento pareigas jis pakartojo šią savo poziciją.
Kai kuriems sulaikytiesiems buvo žadėta juos paleisti iš Gvantanamo, vadovaujant jo pirmtakui demokratui B. Obamai, bet pastarajam taip ir nepavyko pasiekti kompromiso su Kongresu, o per 2016 metų prezidento rinkimų kampaniją D. Trumpas žadėjo neuždaryti Gvantanamo kalėjimo ir „užpildyti jį piktadariais“. Respublikonas tokios pat pozicijos laikėsi ir prezidentaudamas.
„Operaciniu ir strateginiu atžvilgiais, 2001–2002 metų karas su terorizmu iš dalies pasiekė savo tikslą. „Al Qaeda“ buvo labai nusilpninta ir Rugsėjo 11-osios masto išpuolių nebebuvo“, – sakė knygos apie 20 karo metų bendraautoris E.Tenenbaumas.
Tačiau visame pasaulyje, anot jo, dabar išaiškinama du ar tris kartus daugiau radikalių džihadistų nei 2001-aisiais, o išpuolių ir aukų skaičius išaugo trigubai.
Nors atrodo, kad „karas su terorizmu“ baigiasi ir dėmesys krypsta į Kiniją, A.Bacevichius kėlė klausimą, kiek dideli yra šie pokyčiai.
„Tai tikrai perėjimas prie naujo [karo] teatro, kur tęsis pastangos išsaugoti ar atkurti Amerikos viršenybę ir kur problema bus dar kartą apibrėžta kariniu požiūriu“, – sakė jis.
„Taigi, šia prasme viskas iš tikrųjų smarkiai nepasikeitė“, – pridūrė A.Bacevichius.
