Centristų kandidato Emanuelio Makrono rėmėjai sako, kad giliai širdyje prancūzai nuosaikūs, bet daugelis nusivylusiųjų šįkart linkę išbandyti nežinomybę.
Velykas Varzi miestelis Prancūzijos centre pasitinka su Kalėdų papuošimais uždarytoje kepykloje. Pusantro tūkstančio gyventojų miestelyje vienas po kito užsidarė visi restoranėliai, neliko nieko. Tuščiose gatvėse daugiau ženklų su užrašu „parduodama“ negu praeivių. Susirgus, specialisto konsultacijos laukti reikia keturis mėnesius. Tai pamirštoji Prancūzija, kaip sako vietos gyventojai, vis besiplečianti dykuma.
Neveras prie Luaros kur kas didesnis, bet irgi per du dešimtmečius neteko penktadalio gyventojų, todėl turėjo imtis liūdnos gudrybės. Tai netikra kavinė, tik išdažyta vitrina. Žmonės čia sako, kad dingsta ne tik pirkėjai ir pardavėjai. Dingsta Prancūzijoje toks stiprus ryšys tarp žmonių ir valstybės.
Kita Prancūzija prasideda už dvidešimties kilometrų nuo Paryžiaus centro – tradiciška, bijanti nedarbo, patirianti nelygybę ir nenorinti įvairovės.
Donaldas Trumpas ir „Breksit“ šalininkai laimėjo provincijoje, apstulbindami miestus. Prancūzijoje didmiesčiuose gyvena mažiau kaip pusė žmonių. Kaimas paprastai balsuodavo už socialistus. Bet dabar didelė dalis provincijos – Nacionalinio fronto teritorija. Ypač šiaurėje ir rytuose, kur nunyko pramonė.
Kodėl jam taip sekasi šiaurėje? Manau, dėl to, kad tai ilgai buvo socialistų regionas, kad buvo nemažai nusivylimo. Ir dabar rinkėjai sukasi į nežinomybę. Bent jau nori ją išbandyti.
Į trijų tūkstančių miestelį Arsi prie Obo vienintelė iš vienuolikos kandidatų atvyko Marine Le Pen, nacionalinio fronto lyderė. Čia, kaip ir kitur, ji pasiskelbė mažo žmogaus gynėja.
„Laikas tau, tylioji Prancūzija, mažų žmonių Prancūzija, gauti balsą. Dabar po tiek mandagios tylos ir nusivylimo metų, laikas tau būti išgirstai. Ne tik prie balsadėžių, bet ir po to – visur. Būk mano balsu, kad galėčiau būti tavuoju“, – sakė Nacionalinio fronto kandidatė į prezidento postą Marine Le Pen.
Miestelyje, kur nedarbas didelis, daugėja nusikaltimų ir auga pasipriešinimas migrantams, ji palenkė daugelį.
Europos Sąjunga daugeliui tapusi ne sprendimu, bet grėsme, kaip šiems džiovyklių gamintojams istoriniame Amjene. 300 darbo vietų kitąmet bus perkelta į Lodzę Lenkijoje, ten pigiau. Skalbyklių gamyba į rytus perkelta prieš 14 metų, prieš trejus per tūkstantį padangų gamintojų neteko darbo.
Dešimtis metų gamykloje dirbantys žmonės sako, kad vienintelė išeitis – palikti Europos Sąjungą, o vienintelė politikė, kuri dar klauso – M. Le Pen, žadanti D. Trumpo pavyzdžiu įvesti didelius mokesčius tiems, kas iškelia darbo vietas.
„Le Pen lauk!“ – tokį palinkėjimą kažkas pakabino niūriame Paryžiaus priemiestyje, kur kraštutinių kairiųjų rėmėjai rengia akciją įveikti abejingumą.
„Dažnai tą girdžiu: „politika nesidomiu“, ir visad atsakau: taip, bet ji jumis vis vien domisi, net jei jūs ja nesidomite. Skaudina ir liūdina, kai žmonės taip pasiduoda“, – apgailestavo J. L. Melenchono agitatorė Florence Fusin.
Vieniems reikia kairiųjų vertybių, teisingumo ir lygybės, kiti pritaria kraštutiniams dešiniesiems: darbo pirmiau prancūzams, tada užsieniečiams.
