Vienas didžiausių Prancūzijos mitų yra šlovinga ateistinio racionalumo pergalė prieš pavojingą totalitarinį tamsumą. Šiame mite yra užkoduotas įsitikinimas, kad laisvė, lygybė ir brolybė gali gyvuoti tik tuomet, kai religija yra išstumta iš viešosios erdvės. Verta prisiminti, kaip buvo vykdomas toks ideologinis viešosios erdvės švarinimas, „The Guardian“ rašo Gilesas Fraseris.
XVIII amžiaus pabaigoje Prancūzijos karas prieš Katalikų Bažnyčią pasiekė kruviną kulminaciją. Iki 1794 metų Velykų ta pati revoliucija, kuri siūlė sąžinės laisvę, uždarė didžiąją dalį iš Prancūzijos 40 tūkst. bažnyčių. Viskas prasidėjo nuo bažnyčios turto konfiskavimo ir kryžių naikinimo, o baigėsi kunigų ir vienuolių egzekucijomis giljotinoje.
Tai buvo teroro viešpatavimo metai ir būtent tuo metu atsirado žodis „terorizmas“, kilęs iš prancūziško „terrorisme“.
„Teroras yra ne kas kita, o tik greita, žiauri, nelanksti teisybė, teisingumas; ir todėl tai yra vertybių plitimas“, – kalbėjo Robespierre'as žodžiais, kurie dabar skamba it „Islamo valstybės“ pareiškimas.
Vandėjoje, Prancūzijos Vakaruose, tie, kurie liko ištikimi savo tikėjimui, buvo tiesiog paskersti. Istorikas Markas Levene'as šias skerdynes pavadino „modernaus genocido archetipu“.
Religijos atsisakymas Prancūzijoje nebuvo natūralus ir neišvengiamas dėl neva sklerotiškos religijos ir Apšvietos racionalizmo. Tai buvo kruvinas, valstybės remiamas tikėjimo slopinimas.
Kai kurie, žinoma, manė, kad krikščionybei toks likimas buvo neišvengiamas. Bažnyčia priglobė labai daug Prancūzijos turto. Jos ir monarchijos bei aristokratų santykis buvo pavojingai simbiotinis. Tačiau dabar Katalikų Bažnyčia nekelia jokios grėsmės Prancūzijai.
Priežastis, kodėl yra publikuojamos klišinės antireliginės karikatūros, yra ta, kad Prancūzijai savęs suvokimui reikalinga išorinė religinė grėsmė. Tačiau Katalikų Bažnyčia neplanuoja jokių žygių prieš valstybę, todėl Respublikai reika identifikuot naują priešą – tarkime, radikalųjį islamą. Kaip sakė Voltaire'as: „Jeigu Dievo nebūtų, reikėtų jį išgalvoti.“
Prancūzija pradėjo kovą prieš islamą 2004 metais, uždrausdama nešioti šalikus ant galvų, o 2010 metais išstumdama nikabą iš viešosios erdvės. Tai primena atšiaurumą vienuolėms, dėvėjusioms abitą.
Tačiau yra didelis skirtumas tarp taikymosi į Romos Katalikų Bažnyčios kunigus ir ekonomiškai silpną musulmonų visuomenę, kuri jau yra gavusi ne vieną Prancūzijos smūgį. Rabelais stiliaus pajuoka, nukreipta į Saudo Arabiją valdančią šeimą ar „Islamo valstybės“ kalifą Abu Bakr al-Baghdadi yra vienas dalykas. Tačiau taikymasis į nepatenkintus priemiesčius yra tik patyčios ir pykčio kėlimas.
Prancūzų sekuliarizmas nėra neutralus reiškinys, kokiu jį bandoma vaizduoti. „Al Qaeda“ labiausiai nori, kad Prancūzija paskelbtų karą savo religingiems piliečiams dar kartą. Organizacija žino, kad daug jaunų, nepatenkintų arabų emigrantų Paryžiaus priemiesčiuose nori kovoti. Prancūzija negali atiduoti jų teroristams, ir tai reiškia, kad valstybei reikia pergalvoti savo požiūrį į taip branginamą sekuliarizmą.
