Pajusti, kuo gyvena ir kvėpuoja Paryžius, geriausia sostinės Respublikos aikštėje. Čia, po nacionaliniu simboliu laikomos Marianos bronzine statula, prancūzai susirenka ir švęsti pergalių, ir gedėti dėl nacionalinių tragedijų.
Gyvenimas čia paprastai verda dieną naktį: kas šoka, dainuoja ar laksto riedlentėmis, kas mitinguoja, dalija lankstinukus ar viešai diskutuoja, o kas tiesiog kramsnoja sumuštinį ar gurkšnoja alų, įsitaisęs ant bortelio ir stebėdamas visą šią maišalynę.
Įvairiaspalvė minia
Viskas vyksta vienoje vietoje vienu metu. Ir čia gali pajusti, kad ore sklando laisvė, lygybė ir brolybė – Marianos įkūnijamos trys pagrindinės prancūzų vertybės.
Šį trečiadienį Respublikos aikštėje buvo kaip niekada ankšta.
„Tu manęs nematai? Aš gi raudonas!“ – braudamasis pro minią į telefono ragelį juokėsi vyresnio amžiaus vyras žalsvu paltu.
Jis skynėsi kelią arčiau scenos, kur netrukus turėjo pasirodyti Socialistų partijos kandidatas į Prancūzijos prezidento postą Benoit Hamonas.
Nemažai tėvų atėjo į mitingą su savo mažamečiais vaikais ant pečių, nors visiems aišku, kad išpuolių pavojus per masinius renginius yra nemenkas, ypač – likus kelioms dienoms iki rinkimų.
Vėliavų ir balionų jūra buvo ne vien raudona. 20 tūkst. žmonių minioje kartu su Prancūzijos trispalvėmis ir Socialistų partijos simboliais čia maišėsi Žaliųjų vėliavos, ES auksinės žvaigždės ir homoseksualų vaivorykštės.
Socialistų kandidatas taikosi į kuo platesnę rinkėjų auditoriją, ir į mitingą susirinkusi auditorija tai puikiai atspindėjo.
Būrys buvo itin margas: nuo moksleivių iki pensininkų, nuo darbininkų ir tarnautojų iki bedarbių bei neįgaliųjų su ramentais arba vežimėliuose, nuo jaunų porelių iki šeimų su vaikais.
Nemažai tėvų atėjo į mitingą su savo mažamečiais vaikais ant pečių, nors visiems aišku, kad išpuolių pavojus per masinius renginius yra nemenkas, ypač – likus kelioms dienoms iki rinkimų.
Bet ir vaikai buvo svarbūs šiame mitinge, nes „ateinanti karta“ – tai frazė, kurią dažniausiai minėjo B.Hamonas savo 50 minučių trukmės kalboje, tikindamas rinkėjus, kad jų šalis stovi kryžkelėje ir kad sekmadienį jiems teks priimti istorinės reikšmės sprendimą.
Kankina bloga nuojauta
Sunku apibūdinti tipišką socialistų rinkėją šalyje, kuri jau kelis šimtmečius gyvena vadovaudamasi socialistinėmis vertybėmis.
Kas yra F.Fillono šalininkai? Aišku, tie, kuriems nepatinka jiems taikomas 45 proc. pajamų mokesčio tarifas.
Štai Marie, tipiška prancūzaitė, jauna, išsilavinusi, stilinga, manieringa, pasitikinti savimi ir... užkietėjusi socialistė.
Kai kurių kandidatų bandymai kėsintis į 35 valandų darbo savaitę arba progresinius pajamų mokesčius, kurie daugiausia uždirbantiems siekia 45 proc., ją tiesiog šokiruoja.
Socialiniame tinkle rašydama kvietimą draugams į savo gimtadienį, ji tarsi juokais pridūrė: „Kviečiami visi, išskyrus Francois Fillono šalininkus.“ Panašu, kad ginčai apie politiką galėtų sugriauti ir gimtadienio vakarėlį.
Kas yra F.Fillono šalininkai? Aišku, tie, kuriems nepatinka jiems taikomas 45 proc. pajamų mokesčio tarifas.
Bet taip pat – vyresnio amžiaus, konservatyvesni ir religingesni žmonės. Jiems svarbūs ne tik mokesčiai ar darbo valandos.
„Fillonas nori vėl uždrausti vienos lyties santuokas. Ir, apskritai, jis yra prieš bet kokias progresyvias idėjas“, – toliau dėstė Marie, žvilgsniu demonstruodama akivaizdų pasipiktinimą šiuo kandidatu.
Iš tiesų – įteisinti marihuaną žadantis B.Hamonas atrodo gerokai progresyvesnis.
Nors Marie karštai palaiko socialistų kandidatą, ją kankina bloga nuojauta: „Manau, kad mes nepakankamai įvertiname Fillono ir Le Pen galimybes. Bijau, kad būtent jie atsidurs antrajame rinkimų ture. Jeigu taip iš tikrųjų nutiks, aš pirmą kartą gyvenime neisiu balsuoti.“
Ne savo lėkštėje
Kraštutinių dešiniųjų „Nacionalinio Fronto“ lyderę M.Le Pen galima vadinti ryškiausia šių rinkimų žvaigžde, tiek pačioje Prancūzijoje, tiek užsienyje kurstančia visiškai skirtingas emocijas – nuo meilės iki neapykantos.
Vieną paskutinių savo mitingų ji surengė Paryžiaus arenoje „Zenith“. Kol jos rėmėjai viduje trypė kojomis į tribūnas ir skandavo „Marine – prezidentė!“, policija lauke bandė skydais ir lazdomis stabdyti pro saugumo sieną besiveržiančius politikės priešininkus.
Mitingo išvakarėse šio Paryžiaus rajono gyventojai surengė dar vieną protestą, skanduodami: „Jokių fašistų mūsų kvartale!“
Negana to, M.Le Pen kalbą „Zenith“ arenoje bandė nutraukti aktyvistė, išbėgusi į sceną ir jau pradėjusi mautis marškinėlius, bet saugumo pareigūnai laiku sureagavo ir ištempė ją lauk.
Jei esi kitatautis ir smalsumo vedamas atsidūrei 5 tūkst. M.Le Pen rėmėjų minioje, gali pasijusti mažų mažiausiai nejaukiai, kai įsiaudrinusi publika ima skanduoti „Čia mūsų namai!“ ir „Prancūzija – prancūzams!“
Bet nei vidutinio amžiaus motina su paaugle dukra iš kairės, nei būrelis paauglių iš dešinės net akimis nemirktelėjo dėl to, kad šalia jų sėdėjusi porelė šnekučiavosi jiems visai nepažįstama kalba – lietuviškai.
O ir pati M.Le Pen, ilgai aiškinusi, kad prancūzai turi patys spręsti, kas gali atvažiuoti ir įsikurti jų šalyje, pabaigoje vis dėlto pridūrė: „Užsieniečiams, kurie garbingai gyvena ir dirba Prancūzijoje, kurie niekam nedaro nieko bloga, nereikia bijoti to, kad aš tapsiu prezidente.“
M.Le Pen kalbą „Zenith“ arenoje bandė nutraukti aktyvistė, išbėgusi į sceną ir jau pradėjusi mautis marškinėlius.
M.Le Pen kalbos „Zenith“ arenoje pirmadienio vakarą klausėsi daug jaunimo, bet žmonių amžius – įvairus. Kai kas galvoja, kad jie yra mažiau išsilavinę, žiūri tik televizorių ir neskaito laikraščių.
Bet iš tiesų jie irgi atstovauja platiems Prancūzijos visuomenės sluoksniams. Tarp jų yra ir darbininkų, norinčių geresnių darbo sąlygų, ir pensininkų, gaunančių mažas pajamas, ir jaunų merginų, bijančių vakare važiuoti viešuoju transportu.
Ir verslininkų bei ūkininkų, prašančių daugiau valstybės dėmesio ir apsaugos, ir netgi studentų, kurie bijo, kad baigę studijas turės arba dirbti prastai apmokamą darbą, arba emigruoti.
Skaičių lenktynės
Iš esmės visi kandidatai į Prancūzijos prezidentus supranta valstybę kamuojančias ekonomines, socialines ir saugumo problemas. Kai kurios jų yra universalios ir pažįstamos daugeliui valstybių.
Antai mažų pajamų problema yra opi ir Prancūzijoje, kur minimalus atlyginimas sudaro 1150 eurų į rankas. Apklausų lyderis Emmanuelis Macronas žada, kad mažiausiai uždirbančiųjų kišenės papilnės 100 eurų per mėnesį.
Kiti kandidatai irgi žada didinti gyventojų perkamąją galią – tiek tiksliais skaičiais, tiek abstrakčiais pažadais.
M.Le Pen įsitikinusi, kad mokesčių mokėtojai išlaiko per daug parlamentarų, ir siūlo mažinti jų skaičių nuo 577 iki 300. Kartu su ja apklausose pirmaujantis E.Macronas teigia, kad darbo jėga šalyje kainuoja per brangiai, ir žada mažinti mokestinę naštą darbdaviams.
Abu kandidatai žada didinti visuomenės saugumą ir ketina papildyti policijos pajėgas: M.Le Pen žada įdarbinti 15 tūkst. naujų pareigūnų, E.Macronas – 10 tūkst.
Šalies kalinimo įstaigos perpildytos, tad E.Macronas siūlo sukurti 15 tūkst. naujų vietų kalėjimuose, o M.Le Pen – 40 tūkst.
Abu kandidatai žada didinti gynybos išlaidas iki 2 proc. bendrojo vidaus produkto. M.Le Pen šią nuostatą netgi siūlo įrašyti į Konstituciją.
Biuletenį paliks tuščią
Problemos aiškios, bet rinkėjams lengva pasimesti tarp begalės siūlomų sprendimų. Paskutinę savaitę prieš sekmadienio balsavimą nemaža dalis rinkėjų dar buvo neapsisprendusi, už ką balsuos.
„Reikia reformuoti visą politinę sistemą, nes dabar kiekvienas kandidatas į politiką žiūri ne kaip į viešą, o kaip į savo asmeninį reikalą.“
Kai kurie taip ir liks neapsisprendę. Jie arba neis į rinkimus, arba mes į balsavimo urną tuščią biuletenį. Taip darys paryžietis Patrice‘as, kuriam netinka nė vienas iš vienuolikos kandidatų.
„Reikia reformuoti visą politinę sistemą, nes dabar kiekvienas kandidatas į politiką žiūri ne kaip į viešą, o kaip į savo asmeninį reikalą“, – problemą įvardijo vyras.
Į aplinkinių aiškinimus, kad tuščias biuletenis nėra išeitis, jis turėjo paprastą atsakymą: „Aš negaliu atiduoti balso už kandidatą, kuris man nepatinka. O man nepatinka nė vienas iš jų.“
Daugiau apie 2017 metų Prancūzijos prezidento rinkimus skaitykite čia.
