Socialistų kandidatas F.Hollande'as turi vieną akivaizdų pranašumą. Kraštutinei kairei atstovaujantis Jeanas-Lucas Melenchonas pažadėjo jam savo paramą. N.Sarkozy tikėtis kraštutinės politinės dešinės jėgų palaikymo negali.
Pirmajame prezidento rinkimų ture šiai jėgai atstovaujanti Marine Le Pen surinko 19 proc. Šie rezultatai pranoko visus lūkesčius. Politikės parama gali lemti, kuris iš dviejų kandidatų laimės antrąjį prezidento rinkimų turą. Tačiau N.Sarkozy ja pasikliauti negali. Per praėjusią savaitę įvykusį M.Le Pen palaikymo mitingą kaskart nuskambėjus N.Sarkozy vardui pasigirsdavo garsus švilpimas. Daugelis politinės dešinės atstovų dabartinį šalies vadovą laiko išdaviku – žmogumi, žadančiu vieną prieš rinkimus ir darančiu visai ką kitą po jų.
Balsų medžioklė
Taigi ar N.Sarkozy medžios kraštutinės dešinės rinkėjų balsus? Akivaizdu, kad be jų šis politikas antrai kadencijai perrinktas nebus. Po praėjusį savaitgalį įvykusio pirmojo rinkimų turo dabartinis Prancūzijos vadovas sakė, kad rinkimų rezultatai rodo, jog prancūzų visuomenei rūpi imigracijos kontrolės ir užimtumo klausimai. Taigi jei F.Hollande'as gali taikytis į politinio centro rinkėjus, N.Sarkozy savo kalbomis gali pritraukti tik politinės dešinės rinkėjus.
Rinkėjai yra nusivylę politinėmis partijomis ir yra linkę atsigręžti į kraštutines politines jėgas.
Savo pirmoje kalboje po sekmadienį įvykusių rinkimų N.Sarkozy palietė visas dešiniajam elektoratui svarbias temas – identiteto, saugumo, imigracijos ir, kaip jis pats tai suformulavo, „mūsų tėvynainių susirūpinimą dėl mūsų gyvenimo būdo išsaugojimo“.
Kad ir kaip N.Sarkozy būtų pasiryžęs kovoti, jis turi pripažinti: jo kandidatūrą atmetė didžioji dalis Prancūzijos gyventojų. Dabartinis šalies vadovas surinko vos ketvirtadalį rinkėjų balsų. „Tai pirmas kartas, kai buvęs prezidentas nepirmauja rinkimuose“, – sakė buvęs Prancūzijos premjeras Laurentas Fabiusas.
Pirmojo rinkimų turo rezultatai atskleidė prancūzų nepasitenkinimą ir neramumą. Šalies elitas yra niekinamas. Baiminamasi dėl ekonomikos ateities. Tvyro nesaugumo jausmas. Visa tai lemia gyventojų nuomonės apklausų nepastovumą. Šie rezultatai atskleidžia ir tai, kad euro zonos krizė vis dar daro apčiuopiamą įtaką valdžioje esantiems politikams. Beveik penktadalis prancūzų rinkėjų per rinkimus parėmė politinę jėgą, atvirai kalbančią apie planus atsisakyti euro ir sugrįžti prie franko.
Rinkėjų reakcija
Tiek kraštutinės politinės kairės, tiek kraštutinės politinės dešinės atstovai yra nusivylę globalizacija ir Europos institucijomis. F.Hollande'as bando pasinaudoti šiomis nuotaikomis, tačiau supranta, kaip tai pavojinga. Politikas Berlynui nusiuntė žinutę norįs „perorientuoti Europą į augimo ir užimtumo kelią“.
N.Sarkozy negali išsaugoti prezidento posto kreipdamasis vien tik į politinės dešinės rinkėjus. Jis turi užsipulti savo oponento patikimumą. Štai kodėl jis metė iššūkį F.Hollande'ui trijuose televizijos debatuose. N.Sarkozy tiki, kad diskutuodamas akis į akį gali parodyti, kad socialistų ekonominė programa Prancūzijai yra pavojinga.
Numatant F.Hollande'o pergalę bus įdomu stebėti, kaip ateinančias dvi savaites reaguos rinkos ir ar Prancūzijos skolinimosi išlaidos taps didesnės.
M.Le Pen nuo šiol bus svarbi jėga prancūzų politikoje. Po sekmadienio rinkimų ji sakė, kad „pirmasis rinkimų turas yra ne pabaiga, bet didžiulio dešinės ir kairės patriotų, ginančių savo identitetą ir mylinčių tai, kas Prancūziją daro išskirtinę, susibūrimo pradžia“.
Atsigręžimas į kraštutines politines jėgas
Pirmojo Prancūzijos prezidento rinkimų turo rezultatai turėtų priversti stabtelti ir susimąstyti ne tik pagrindinių šios šalies politinių jėgų atstovus, bet ir politikos apžvalgininkus visoje Europoje. Prieš rinkimus daug dėmesio skirta charizmatiškam kraštutinės politinės kairės atstovui J.L.Melenchonui, žadėjusiam konfiskuoti asmenų, uždirbančių daugiau nei 300 tūkst. eurų, turtą. Tačiau per pačius rinkimus didžiausiu siurprizu tapo M.Le Pen, atstovaujanti kraštutinei dešinei politinei jėgai.
Ko galime išmokti iš Prancūzijos? To, kad žmonės yra pikti. Rinkėjai yra nusivylę politinėmis partijomis ir yra linkę atsigręžti į kraštutines politines jėgas.
