– Po išpuolio Nicoje visi nekantriai laukia Prancūzijos plano dėl būsimų veiksmų. Ką darysite, kad užkirstumėte kelią atakoms ateityje? Kaip atsakysite teroristams?
– Šalies prezidentas Francois Hollande'as jau paskelbė, kad 10 000 papildomų karių bus dislokuoti Prancūzijos teritorijoje, kad paremtų saugumo pajėgas, kurios turi apginti Prancūzijos gyventojus. Jis taip pat pranešė, kad šaukiamas rezervas, kad atakos atveju jo nariai bus mobilizuojami. Be to, paskelbta apie būsimus papildomus smūgius. Kaip žinote, Prancūzija priklauso koalicijai, kovojančiai su „Islamo valstybe“ Sirijoje, tad tikimės papildomais smūgiais susilpninti teroristus, finansuojamus per Iraką, kad nutrūktų teroristų veiksmai mūsų žemyne.
Žinoma, tęsime ir jau pradėtus darbus Europos mastu. ES vidaus reikalų ministrai ir užsienio reikalų ministrai susitinka reguliariai. Po pernykščių išpuolių sustiprintas ir saugumo tarnybų bei žvalgybos bendradarbiavimas, tad jų neviešas darbas tęsis ir toliau. O kalbant apie vadovybę, ji turės priimti visus reikiamus sprendimus, kad pareigūnai galėtų bendradarbiauti dar intensyviau, nes būtent aukščiausi pareigūnai tam turi suteikti įgaliojimus.
– Pastaroji ataka – nebe pirma Prancūzijoje per sąlyginai trumpą laikotarpį, ir ji buvo įvykdyta, kai šalyje maksimaliai sustiprintas saugumas. Be to, dar gegužę vienas iš jūsų žvalgybos vadų perspėjo, kad Prancūzija greičiausia neišvengs išpuolių ir greičiausia tai bus bombos automobiliuose, nes į šalį grįžo keli šimtai teroristų iš Irako ir Sirijos. Turint tai omenyje, ar pripažįstate, kad Prancūzijos saugumas patyrė visišką fiasko?
– Ne. Aš manau, kad tai tikrai netinkamas metas polemikai. Išgyvename gedulo dieną, ir tikrai nebūtina kaltinti tų, kurie dirba ištisomis paromis, kad užtikrintų Prancūzijos žmonių saugumą, ir versti kaltę jiems už mirtis visų, kurie, jų nelaimei, pasitaikė sunkvežimio kelyje vakar vakare.
Manau, kad šiandien būtina pasimokyti iš šio įvykio ir maksimaliai stengtis užtikrinti saugumą. Juk kažkodėl beveik niekada nekalbama apie visas atakas, kurioms pavyko užkirsti kelią. Gerai suprantame, kad yra individų, kurių veiksmų neįmanoma prognozuoti ir kurie jų imasi labai netikėtai. Manau, kad šiandien negalime net svarstyti, jog įmanoma užtikrinti saugumą visu šimtu procentų, nes tokios atakos vykdomos individualiai arba mažų mobilių asmenų grupių, esančių Prancūzijos žemėse arba net už jų ribų, tų, kurie gali laisvai įvažiuoti ir grįžti, nes turi Prancūzijos ar kitus europietiškus pasus.
O kalbant apie šimtus žmonių, kurie grįžo iš Sirijos, galiu pasakyti, kad tuos, kurie grįžę, mes žinome. Dauguma jų dabar kalėjime arba yra labai atidžiai sekami Prancūzijos saugumo pajėgų. Dėl vakarykštės atakos reikia sulaukti pradėto tyrimo išvadų, bet esu tikra, kad ją įvykdęs asmuo nepatenka į išvykusių ir grįžusių kategoriją. Manau, kad reikia labai atsargiai vertinti informaciją ir neskleisti nepatikrintų žinių, esą yra minios Sirijoje kovojusių asmenų, grįžusių į Prancūziją.
Po pernykščių išpuolių sustiprintas ir saugumo tarnybų bei žvalgybos bendradarbiavimas, tad jų neviešas darbas tęsis ir toliau.
Pabrėžiu, kad grįžusius mes žinome ir stebime, o grėsmė šiandien kyla visai Europos teritorijai ir ji nebūtinai yra išorinė. Finansavimas gali ateiti iš už Europos ribų veikiančių teroristų organizacijų, įsikūrusių Sirijoje, todėl būtina globaliai vertinti tai, kas vyksta, ir dirbti visiems kartu, o ne polemizuoti ir jokiu būdu nebaksnoti pirštais ar kaltinti tų, kurie tikrai nėra kalti už tai, kas įvyko vakar vakare.
– Ar įsivaizduojate, kaip įmanoma dar labiau stiprinti saugumo priemones? Pavyzdžiui, patikras prie sienų?
– Europos lygiu toks sprendimas priimtas ir tuo džiaugiuosi. 1 500 pasienio pareigūnų bus dislokuoti prie Šengeno erdvės išorinių sienų, taigi tokių pastangų jau yra. Žinoma, visada galima viską dar labiau tobulinti ir griežtinti, bet, manau, kad dabar turime pasitikėti valstybių vadovais ir už šiuos sektorius atsakingais ministrais, kurie reguliariai kontaktuoja ir kurie savo šalyje inicijuoja įstatymų pakeitimus, leidžiančius imtis kitokių veiksmų nei anksčiau, kol šalims dar negrėsė pavojus.
Prancūzijoje svarstomi trijų įstatymų projektai, skirti pagerinti saugumo tarnybų darbą ir suteikti joms daugiau galių. Ne mažiau svarbu, kad tokios papildomos galios ir įrankiai būtų numatyti ir biudžetuose. Sakyčiau, kad šiame etape susiduriame su vis didėjančiomis grėsmėmis, apie kurias kažkada net nebuvo pagalvota. Taigi mūsų veiksmai, deja, yra reakcija į tai, kas nutiko. Bet tai, apie ką kalbėjo prezidentas F. Hollande`as, reiškia ir prevenciją, kuri būtina, kad reaguotume veiksmingiau.
– Saugumo ir kovos su terorizmu klausimais Europa įpratusi laukti JAV iniciatyvų. Kaip manote, ar pastarasis išpuolis gali tapti savotišku katalizatoriumi, kad Europos veiksmai saugumo srityje taptų aktyvesni ir savarankiškesni?
– Prancūzija nelaukia amerikiečių pagalbos. Žinoma, jie tvirti mūsų sąjungininkai, bet juk kažkada priėmėme sprendimą būti branduoline valstybe būtent tam, kad užsitikrintume savo nepriklausomybę nuo JAV. Manau, kad ES šiandien turi visus įrankius susikurti autonomišką saugumo ir gynybos politiką. Gal reikėtų ryžtingesnės politikos, ir manau, kad pastarieji įvykiai bei teroristų veiksmai turėtų mus dar labiau suartinti, ir tai turėtų vykti sparčiau nei iki šiol.
Pasikartosiu, kad amerikiečiai yra mūsų sąjungininkai, bet mes patys turime rasti jėgų ir būdų apsiginti, o ne kaskart, ištikus bėdai, gręžtis ir žvilgčioti į JAV. Nuo paskutinio pasaulinio karo Amerika ne kartą įrodė savo patikimumą ir pasiryžimą bei įsipareigojimą būti su mumis, bet dabar ES yra pakankamai brandi, kad žengtų pirmyn pati savarankiškai. Žinoma, bendradarbiaudama su kitais, bet nebūtinai tik su amerikiečiais.
1500 pasienio pareigūnų bus dislokuoti prie Šengeno erdvės išorinių sienų, taigi tokių pastangų jau yra.
(...) Visus reikiamus sprendimus Europoje jau esame priėmę. Gal tik reikėtų dar daugiau solidarumo, turint omenyje, kad kai kurios šalys nėra nukentėjusios, bet gali nukentėti ateityje. Jos turi suprasti, kad jos irgi suinteresuotos, kad tam tikri žingsniai būtini visos Europos bendrijos lygiu.
– Lenkijos vidaus reikalų ministras penktadienį pareiškė, kad ataka Nicoje yra multikultūrinės politikos ir pernelyg didelio politkorektiškumo padarinys. Kokia Jūsų nuomonė šiuo klausimu?
– Man apmaudu girdėti panašius komentarus, nes mums reikia visiškai priešingų dalykų. Šiandieninis pasaulis yra atviras ir susisaistęs, negalime visur pristatyti sienų. Priešingai – reikia savotiško globalaus „nomadiškumo“. Turime įtvirtinti politiką, kuri užtikrintų žmonių saugumą, bet kartu ir garantuotų, kad dabartinė judrių, mobilių žmonių realybė išliktų privalumu, o ne grėsme.
Minėto komentaro autorių motyvuoja tam tikra ideologija ir tam tikra pasaulio vizija, kuri priešinga manajai. Esu įsitikinusi, kad įvairovė yra privalumas, iš kurio reikia mokėti gauti naudos. Įvairių žmonių kompetencijos ir talentai mums naudingi – kai ko neturime patys ir mums to reikia. Kalbu apie migrantus. Pavyzdžiui, 300 000 prancūzų gyvena Jungtinėje Karalystėje, o po jos sprendimo pasitraukti iš ES šie 300 000 gali grįžti į Prancūziją.
Manau, kad britų ekonomikai tai bus didelė netektis, nes šie prancūzai dirba Jungtinėje Karalystėje ir atneša jai būtinų kompetencijų. Iš finansinės ir ekonominės pusės akivaizdu, kad yra ne tik problemų, su kuriomis šiandien Jungtinė Karalystė susiduria, bet ir problemų, su kuriomis ši šalis susidurs ateityje vien dėl įsivaizdavimo, kad užsidarius ir atsitvėrus nuo Europos jai seksis geriau.
Esu tikra, kad bus atvirkščiai. Mes gyvename globaliame pasaulyje. Galbūt šis procesas pernelyg greitas ir erdvė mažėja, o laikas greitėja taip sparčiai, kad žmonės kartais jaučiasi prarandantys kontrolę, bet taip yra, todėl politikai turi priimti visus reikiamus sprendimus, kad tai vyktų kiek įmanoma sklandžiau. Ir jie privalo išaiškinti, kad vienaip ar kitaip neįmanoma nei sustabdyti laiko, nei sulaikyti žmonių – galime tik prisitaikyti.
