Kadenciją baigiantis JAV prezidentas George'as W.Bushas trečiadienį į Baltuosius rūmus pakvietė visus dar gyvus buvusius prezidentus ir būsimą valstybės vadovą. Šio neformalaus susitikimo tikslas – padėti Barackui Obamai perimti atsakingas pareigas. Prie pietų stalo susėdo pastarųjų aštuonerių metų Baltųjų rūmų šeimininkas, jo pirmtakai Billas Clintonas, George'as Bushas vyresnysis ir Jimmy Carteris bei pirmas JAV istorijoje išrinktas juodaodis prezidentas.
„Šie žmonės turi tokią patirtį, kokia kitiems nė nesisapnavo. Šaunu surinkti juos į vieną vietą“, – sakė Baltųjų rūmų spaudos atstovė Dana Perino.
G.W.Bushas ne kartą sakė, kad vienas svarbiausių jo uždavinių dirbant paskutines dienas – sklandžiai perduoti įgaliojimus B.Obamai. Tačiau šis procesas Baltuosiuose rūmuose ne visada buvo toks sklandus.
2000: B.Clintonas – G.W.Bushas
Pats G.W.Bushas atrodė nerangus ir susikaustęs, kai sėdėjo greta B.Clintono laimėjęs 2000 metų prezidento rinkimus. Tai sunku paaiškinti, nes jam Baltieji rūmai nebuvo svetimi – ten ilgai dirbo jo tėvas: tris kadencijas kaip viceprezidentas ir vieną prezidento kadenciją. Galbūt G.W.Bushas jautėsi nejaukiai, nes per rinkimų kampaniją žadėjo išvalyti prezidento kabinetą, suteptą nepadoraus B.Clintono ryšio su Monica Lewinsky. Galbūt jį trikdė netvirti rinkimų rezultatai, kai jo varžovas Alas Gore'as nelaimėjo prezidento posto tik Aukščiausiojo Teismo sprendimu.
1980: J.Carteris – R.Reaganas
Šie du politikai nepuoselėjo vienas kitam šiltų jausmų, ir tai jautėsi per įtemptą ir labai nesėkmingą jų susitikimą Baltuosiuose rūmuose. R.Reagans, per visą rinkimų kampaniją vadinęs J.Carterį katastrofišku prezidentu, nebuvo linkęs klausytis patarimų žmogaus, kuris, jo nuomone, taip prastai vairavo valstybės laivą. Kita vertus, vieną kadenciją dirbęs J.Carteris pralaimėjo rinkimus dėl nesėkmingos užsienio politikos ir ekonomikos problemų namuose. Susitikimas buvo sunkus jiems abiems.
1968: L.Johnsonas – R.Nixonas
Nors dirbo tik vieną kadenciją, Lyndonas Johnsonas nusprendė nesiekti perrinkimo. Savo memuaruose Richardas Nixonas ironiškai apibūdino, kaip „išgaravo“ jų politiniai ir asmeniniai skirtumai, kai jis atvyko į Baltuosius rūmus. „Kai mudu susitikome Ovaliajame kabinete, jis pasveikino mane įstojus į labai išskirtinės narystės klubą ir pažadėjo ištikimai laikytis pagrindinės jo taisyklės: „visomis išgalėmis paremti tuos, kurie ateis po jūsų“.
1960: D.Eisenhoweris – J.F.Kennedy
Kai 43 metų Johnas F.Kennedy laimėjo JAV prezidento rinkimus, jis buvo ketveriais metais jaunesnis už B.Obamą. Postą užleidžiantis respublikonas Dwightas Eisenhoweris atvirai niekino „jauną pasipūtėlį“, prieš juodviejų susitikimą pašaipiai pavadino jį „jaunuoju genijumi“. Tačiau po 3 drauge praleistų valandų jis nuoširdžiai pakeitė nuomonę: gyrė J.F.Kennedy išmanymą ir aštrų protą.
1952: H.Trumanas – D.Eisenhoweris
Dar vienas žvarbus įgaliojimų perdavimas įvyko tarp Harry Trumano, kuris įsakė numesti atomines bombas ant Japonijos bei įtraukė JAV į Korėjos karą, ir D.Eisenhowerio. H.Trumanui nepatiko, kad generolas atsisakė pasmerkti Joe McCarthy komunistų medžioklės taktiką, jis apkaltino jį išdavus „bemaž viską, už ką kovojo“. Suplanuotas susitikimas Baltuosiuose rūmuose taip ir neįvyko, jų santykiai liko įtempti iki pat inauguracijos dienos.
1932: H.Hooveris – F.Rooseveltas
Per Didžiąją depresiją susikompromitavusiai Herberto Hooverio respublikonų administracijai perdavus valdžią energingam demokratui Franklinui Rooseveltui šis paskelbė Naująjį kursą. Tuometinė padėtis dažnai lyginama su dabartine. Vis dėlto per rinkimų kampaniją nei G.W.Bushas, nei B.Obama nesisvaidė asmeniškais įžeidimais kaip šiedu jų pirmtakai: H.Hooveris vadino F.Rooseveltą „chameleonu ant pledo“ ir kaltino jį mainant politines spalvas pagal visuomenės nuotaikas; F.Rooseveltas vadino H.Hooverį „storu bailiu gaidžiu“.
