Prezidento postas Čekijoje yra tarsi svajonių profesija. Valstybės vadovui tenka ne tiek jau daug pareigų, tačiau ko verta vien jo buveinė ant kalno, kuris iškyla virš miesto, sudaro didžiausią uždarą pilies kompleksą pasaulyje. Sienos, bokštai, gotikinės katedros spindesys, iš prezidento rūmų galima matyti senamiestį, Karlo tiltą ir vinguriuojančios upės vaizdus.
Penktadienį ir šeštadienį čekai pirmą kartą nuo 1989 metų tiesiogiai renka prezidentą, kuris galės mėgautis šia įspūdinga miesto panorama.
Nei konservatyviai liberalios, nei socialdemokratų partijos kandidatai šansų įsikurti pilyje beveik neturi. Net ir labai gerbiamas užsienio reikalų ministras, kunigaikštis Karelas Schwarzenbergas, dėl kilmingumo vadinamas Jo Didenybe, pagal apklausas, lieka „uodegoje“. Dominuoja vadinamieji „autsaideriai“ – visiški keistuoliai.
Saviti kandidatai
Pirmasis iš jų – buvęs premjeras, matematikas, statistikas ir ekonomistas, 62-ejų Janas Fischeris. Kartą jam jau teko šalį vaduoti iš parlamentinės krizės. J.Fischeris yra nepriklausomas kandidatas ir kartu toks nuobodus, jog visa tai kartu sudėjus rinkėjams tapo visai patrauklu. Akivaizdu, kad daugelis čekų juo pasitiki.
Visiškai kitoks yra Vladimiras Franzas. Visų pirma jis populiarus studentų ir dėstytojų bendruomenėje, žinomas kaip teatro kompozitorius. Jo skiriamasis bruožas – visiškai ištatuiruotas veidas.
Kažkur tarp šių dviejų kandidatų įsiterpia Milos Zemanas. Naujausi, pirmadienį paskelbti sociologiniai tyrimai parodė, jog jis turėtų patekti į antrąjį turą. 90-ais M.Zemanas buvo Čekijos premjeras, tuo metu šalis išgyveno tikrą renesansą. Tiesa, tuo metu jis pelnė puikaus švenčių dalyvio ir populisto reputaciją. Žurnalistus jis yra išvadinęs hienomis. Po savo atsistatydinimo jis buvo su visais susipykęs ir grįžo į vasarnamį pietų Bohemijoje. Iš ten komentarus apie šalies politiką jis dalijo vilkėdamas vilnones kojines. M.Zemanas vadinamas bohemišku kandidatu, jis įsivaizduojamas dūmų fone, su vyno ar saldaus likerio taure rankoje.
Originalūs prezidentai
Mes gyvename alaus ir koldūnų kultūroje“, – kartą sakė žinomas Prahos gydytojas.
Čekai jau pripratę prie originalių prezidentų. Pilies koridoriais yra klajojęs Vaclavas Havelas, disidentas ir poetas. Jis rūkė tiek pat daug, kaip ir M.Zemanas, bet buvo toli gražu ne taip arti liaudies. Jo moraliniai svarstymai čekams ne visuomet buvo prie širdies. Jis buvo devintas ir paskutinis Čekoslovakijos prezidentas (1989–1992) ir pirmasis Čekijos respublikos prezidentas (1993–2003).
Vaclavas Klausas, skaičiuojantis paskutines kadencijos dienas, tautiečiams irgi nepasirodė pagirtina asmenybė. Jam priklauso visame pasaulyje nuskambėjusi frazė, jog globalinis atšilimas neegzistuoja. Jis itin kritikuoja Europos Sąjungą, šią vadindamas neefektyviu biurokratiniu monstru. Jam vadovaujant Praha atmetė mokesčių paktą ir buvo pavadinti „rytų britais“. Prieš užbaigdamas savo kadenciją jis suteikė amnestiją 7 000 kalinių, kai kurie jų vos išėję per kelias valandas spėjo padaryti sunkių nusikaltimų.
Alaus ir kukulių kultūra
Po V.Havelo ir V.Klauso čekai vėl pasiryžę išrinkti keistuolį ir tai būtų galima vertinti kaip politinio nepasitikėjimo ženklą. Apklausos rodo, kad čekai politiką vertina daug niūriau nei kitos Rytų Europos šalys.
Jau keletą metų Vyriausybė parlamente neturi daugumos, kuri galėtų ją paremti. Lyderiams tenka nuolat balansuoti ant ribos. Premjerams kaskart tenka sukti galvą, kaip suburti politinę daugumą. „Mes gyvename alaus ir koldūnų kultūroje“, – kartą sakė žinomas Prahos gydytojas.
Nepraeina nė savaitė, jog nepasigirstų vis naujas korupcijos skandalas, į juos būna įsipainioję ir vyriausybės nariai. Pirmadienį kaltinimai pateikti Peteriui Necui, premjeras įtariamas trijų parlamentarų papirkimu.
 |
| AFP/Scanpix nuotr./Kandidatai į prezidentus |
