„Aš ilgai nesupratau, kad dvi savaites praleidau žmogiškojo sielvarto epicentre“, – „Deutsche Welle“ sakė Jelena, viena iš pirmųjų savanorių, dirbusių prie Okrestino izoliatoriaus Minske.
Atsirado neplanuotai
„Mūsų savanorių judėjimas atsirado savaime. Jis ir toliau plečiasi, nemažina apsukų, tai – tiesiog fenomenalu“, – portalui sakė savanorė Maryja.
Po rugpjūčio 9-osios protestų, kilusių paskelbus, kad prezidentu perrinktas Aliaksandras Lukašenka, dingo Maryjos draugas. Iš pradžių jo ieškojo Okrestino izoliatoriuje, vėliau Žodine.
„Žmonės ateidavo ir paprasčiausiai imdavosi kokios nors užduoties. Pirmą savaitę beveik nebuvome namuose. Iš pradžių buvau savanorė Žodine, vėliau Slucke, paskui Okrestine, – DW pasakojo Maryja ir pridūrė padėjusi tūkstančiams žmonių. – Buvo sunku, kai kreipėsi tėvai, kurie jau keturias dienas negalėjo rasti vaikų.“
Anot Maryjos, šiandien viena iš savanorių užduočių – darbas su sulaikytųjų sąrašais. Jie priima paieškų užklausas, skaitmenizuoja sulaikytųjų sąrašus, konsultuoja žmones, kuriems reikia pagalbos. Maryja prisimena, kad pirmosiomis dienomis į klausimus, ar asmenys yra izoliatoriuje, darbuotojai beveik neatsakydavo.
Anot jos, Žodine ir Slucke situacija buvo kitokia: darbuotojai kalbėdavosi, perduodavo informaciją, priimdavo daiktus, kuriuos prašydavo perduoti.
„Žmonės džiaugdavosi sužinoję, kad jų artimieji yra Žodine, o ne Okrestine, visi suprato, kas ten vyksta. Buvo sunku suvokti, kad žmogus gali būti toks žiaurus kitam. Tai – niekuo nepagrįsta, tai yra keistas būdas gauti pasitenkinimą, parodyti galią“, – sakė ji.
Mergina prisipažįsta: kad susidorotų su stresu, kreipėsi į psichologę, kuri verkė kartu su Maryja.
„Tada supratau, kad ne man vienai sunku suvokti, kas vyksta, kad ne aš silpna, o situacija yra sudėtinga. Kai bus daugiau laiko ir resursų, reikės giliau padirbėti su savo emocijomis. Manau, kad dabar yra žmonių, kuriems psichologai reikalingesni“, – DW tikino savanorė.
„Vakarais viena nevaikštau“
Susidoroti su stresu sugebėjo ir savanorė Anastasija.
„Sunku buvo žiūrėti į savanorius, kurie tiesiog perdegė. Man greičiausiai pasisekė, kad kelis mėnesius prieš tai dirbau su psichologu. Tiesa, vieną kartą mieste mane ištiko panikos priepuolis pamačius specialiųjų pajėgų technikos koloną“, – sakė ji.
Rugpjūčio pradžioje Anastasija socialiniuose tinkluose išvydo skelbimą, kad ieškoma savanorių Žodine. Nusprendė atsiliepti.
„Buvo reikalingas žmogus, kuris padalytų atsakomybes, susirašinėtų su teisėsaugos institucijų atstovais. Nuo rugpjūčio 18 dienos padėjau dalinti daiktus Okrestine, dabar grįžau į Žodiną. Susiformavo komanda, pasidalijome pamainomis. Savanoriai prisijungdavo kai vykdavo teismai, veždavo žmones namo“, – pasakojo ji DW ir pridūrė, kad savanoriai organizuodavosi patys.
Anastasija sakė nesijaučianti saugi: „Buvo laikotarpis, kai bijojau miegoti prie atidaryto lango. Dabar vakarais stengiuosi viena niekur nevaikščioti.“
„Negalėsiu grįžti į Okrestiną“
„Aš ilgai nesupratau, kad dvi savaites praleidau žmogiškojo sielvarto epicentre“, – sakė Jelena.
Ji – viena iš pirmųjų savanorių, padėjusių Okrestine. „Sulaikė mano draugės vaikiną, atėjau ten, kad ją palaikyčiau. Ten mes susipažinome su kitais žmonėmis, kurie taip pat ieškojo savo artimųjų. Supratau, kad galiu kažką padaryti. Iš pradžių buvome trise, paskui žmonės tiesiog ateidavo ir siūlydavo pagalbą“, – prisimena Jelena.
Ji prie Okrestino izoliatoriaus praleido dvi savaites: iš pradžių sudarydavo ieškomų asmenų sąrašus, susisiekdavo su artimaisiais.
„Kai atvykdo autobusai, kuriais veždavo sulaikytuosius, išlipdavo pareigūnai ir savanoriams būdavo liepiama išeiti. Žinoma, būdavo baisu“, – Jelena pasakojo „Deutsche Welle“.
Vėliau Jelena padėjo atrinkinėti ir perdavinėti daiktus sulaikytiesiems.
„Ateidavo vaikinai su šortais, kai kurių visos kojos būdavo nusėtos mėlynėmis. Buvo vaikinas, kurį taip sumušė, kad jis negalėjo atsisėsti. Daugybė drebėjo iš baimės, bejėgiškumo, o galbūt ir neapykantos. Stengėmės, kad žmonės, kurie atveža daiktus, užtruktų kiek įmanoma trumpiau“, – sakė ji.
Kai baigė išdalyti daiktus, Jelena suprato nebegalinti būti prie Okrestino izoliatoriaus. Taip pat prireikė psichoterapijos. Mergina pripažįsta, kad pasitraukė iš darbo projektų, kurį laiką neskaitė naujienų.
„Neturėjau iliuzijų, kad bus lengva. Tačiau tai buvo mano supratimo ribose. Dabar aš beveik pasiruošusi grįžti į įprastą gyvenimą. Tačiau ar esu pasiruošusi grįžti į Okrestiną? Manau, kad ne“, – tikino ji.