Prie Makijivkos žuvo daugiau kaip 500 mobilizuotųjų iš Voronežo srities

Pasak jo, bataliono vadas kariams žadėjo, kad jie bus vežami į Luhansko srities Svatovės rajoną, esantį maždaug už 15 kilometrų nuo fronto linijos, kur papildys „teritorinės gynybos“ gretas.

Vis dėlto, naktį iš lapkričio 1-osios į lapkričio 2-ąją visas batalionas buvo atgabentas prie fronto, o kariams įsakyta įsitvirtinti ir išlaikyti gynybos liniją.

„Vienam batalionui turėjome po tris kastuvus, nebuvo jokio aprūpinimo. Įsikūrėme, kaip galėjome, bet ryte mus pradėjo apšaudyti – iš artilerijos, salvinių ugnies sistemų, minosvaidžių, dronų, mus tiesiog žudė“, – pasakojo vyras.

Pasak jo, karininkai paliko batalioną iš karto po to, kai prasidėjo apšaudymas. Kariai dar bandė slėptis, tačiau virš jų nuolat kabojo dronai ir koregavo ugnį.

„Iš 570 vyrų 29 nesužeisti, dar 12 sužeisti, o visi kiti žuvo“, – sakė A.Agafonovas.

Apie šimtus žuvusiųjų leidiniui „Verstka“ papasakojo ir kito mobilizuotojo žmona Zlata.

„Mirusiųjų, žinoma, yra daugiau nei pusė“, – sakė ji, turėdama galvoje savo vyro žodžius.

Pasak A.Agafonovo, anksčiau tose pačiose pozicijose buvo sunaikinti dar bent vieno mobilizuotų vyrų bataliono nariai. Jis sakė, kad matė dešimtis lavonų. Mobilizuotieji siunčiami į priešakines pozicijas Luhansko srityje, o sutartininkai ir savanoriai – į trečiąją liniją, teigė jis.

„Visiška sumaištis ir netvarka. Visi išlikusieji gyvi ir naujai atvykusieji grupuojami į naujus batalionus ir metami į fronto liniją, kad užimtų gynybinę liniją“, – kalbėjo A.Agafonovas.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Rusijos kariai

Šeštadienį į Voronežo prokuratūrą atvyko kelių per apšaudymą nukentėjusių mobilizuotų vyrų artimieji, reikalaudami pasakyti tiesą apie jų artimųjų likimą, rašo „Verstka“.

„Telefonu mums sako, kad mūsų sūnūs gyvi ir sveiki, ir netgi atlieka karinę prievolę. Kaip, po velnių, jie gali būti gyvi ir sveiki, jei jie visi ten buvo nužudyti?“ – sakė Oksana Cholodova, kariškio Andrejaus Cholodovo motina.

Kito mobilizuoto vyro žmona Anna sakė, kad likę gyvi mobilizuoti vyrai prašo juos paleisti namo: „Dabar jie negali ten būti, jie bijo. Jie ten bombarduojami. Jokių viršininkų, nieko nėra. Norime, kad apie tai sužinotų visi, kaip buvo pasielgta su berniukais. Jie buvo palikti kaip kačiukai, be apmokymo, be nieko.“

Pagalbos prašančių karių sąraše, kurį sudarė jų artimieji, yra 41 asmens pavardė. Tik 31 iš jų susisiekė su artimaisiais.

Lapkričio 4 d. Luhansko srities karinės administracijos administracijos vadovas Serhijus Haidajus pareiškė, kad Rusijos kariai bando pralaužti ukrainiečių gynybą prie Svatovės ir Kreminos.

„Luhansko žemė nusėta negyvų orkų kūnais. Kiekvieną kartą, kai juos užpuola, rusai siunčiami į žvalgybą, kurioje jie negali išgyventi. Jie žūva, bet ateina kiti, paskui dar vieni ir dar kiti“, – rašė jis.

Lapkričio 3 d. „Dožd“, cituodamas vieno iš mobilizuotų vyrų žmoną, pranešė, kad Luhansko srityje grupė mobilizuotų vyrų buvo apšaudyta iš minosvaidžio. Mobilizuoto Konstantino žmona Larisa Voropajeva pasakojo, kad jos vyras buvo paskirtas į Bogučarą Voronežo srityje ir po dviejų savaičių mokymų spalio 6 d. kartu su kitais mobilizuotais vyrais buvo perkeltas į Svatovę ir Makijivką. Kelias dienas jie slėpėsi nuo apšaudymo, kai kurie kariai žuvo.

Kai vyrai pasiekė karinį dalinį, buvo paprašyti sudėti ginklus, juos siuntė į patikros punktą Rostovo srityje, tačiau pakeliui juos bandė paimti giminaičių užsakytas autobusas. Autobusas nebuvo įleistas per sieną, o dabar pasienyje esančiame Belgorodo srities Valuikių miestelyje esančius mobilizuotus vyrus norima apkaltinti dezertyravimu.

Taip pat skaitykite: Nei žadėtų trijų mėnesių mokymų, nei vado mūšio lauke: mobilizuoti rusai Luhanske pabėgo į mišką