Šimtai tūkstančių žmonių iš viso pasaulio, žinoma, daugiausia iš Lenkijos, susirinko į jaunimo dienas Krokuvoje. Galima sakyti, pagrindinė priežastis, kodėl jų atvyko tiek daug, – popiežius Pranciškus. Nuo savaitės vidurio jis lankosi Lenkijoje. Pontifikas čia lankosi šaliai minint 1050 metų nuo krikščionybės atėjimo. Plačiai nuskambėjo popiežiaus apraginimas siekti didesnės užuojautos pabėgėliams. Taip pat per visus bulvarinės ir nebulvarinės žiniasklaidos kanalus nuskambėjo žinia apie popiežiaus kluptelėjimą.
Vienas svarbiausių popiežiaus apsilankymų per vizitą Lenkijoje – susitikimas su holokaustą išgyvenusiais žmonėmis buvusioje nacių mirties stovykloje Aušvice, kur jis meldėsi už daugiau nei milijoną stovyklos aukų. Penkių dienų kelionę popiežius baigė sekmadienį.
– Per jaunimo dienas Krokuvoje, popiežius paragino siekti didesnės užuojautos pabėgėliams. Turint omenyje esamą valdžios poziciją imigracijos ir pabėgėlių atžvilgiu, kaip buvo sutikti šie pontifiko žodžiai, ar buvo atgarsių iš valdžios atstovų?
– Kol kas dar nebuvo jokio Lenkijos valstybės atsako į šiuos žodžius. Popiežius, atvykęs į Lenkiją, ne vieną kartą paragino šalį priimti daugiau pabėgėlių. Daugiau komentarų, manau, pasirodys po kelių dienų, kai popiežius išvyks.
Kai kiek seniau, pontifikas bendrai kreipėsi į visas Europos valstybes, kad šios priimtų daugiau pabėgėlių, kad parodytų gailestingumą, tiems, kurie bėga nuo karo, Lenkijos vyriausybė tada pabrėžė, kad nori visą dėmesį skirti pagalbai Artimuosiuose Rytuose esantiems žmonėms. Buvo sakoma, kad Lenkija pagalbą siunčia kaimyninėms Sirijos šalims, kurios priima daugiausiai pabėgėlių.
Vyriausybė taip pat sakė priimanti pabėgėlius iš Ukrainos ir norinti išlaikyti atliekamos vietos, jeigu konfliktas Ukrainoje dar labiau paaštrėtų. Šiuo metu visi susikoncentravę į kiekvieną žodį, kurį pasako popiežius, todėl net neabejoju, kad žiniasklaidoje ir tarp politikų plati diskusija migrantų klausimų užvirs po poros dienų.
– Kokiomis kitomis svarbiomis mintimis dalijosi popiežius?
– Labai priklauso nuo to, kas ką norėjo išgirsti. Kai popiežius lankėsi Čenstakavoje prie legendomis apipinto Juodosios Madonos paveikslo ir laikė mišias. Jis kalbėjo, kaip Dievas vedė Lenkiją per visus 1050 krikščionybės metų ir kokios tvirtos krikščioniškos vertybės išlikusios šalyje.
Šie žodžiai buvo tikrai svarbūs vyriausybei, kurioje daugiausia yra dešiniųjų ir kurie labai susiję su katalikybe. Iš viso pasaulio susirinkusiems žmonėms viena svarbiausių žinių buvo paskatinimas niekada nebijoti žengti tolyn, tobulėti ir nebijoti vieni kitiems būti gailestingiems.
– Kaip apskritai, lenkai vertina popiežių Pranciškų, jeigu tokį apibendrinimą galima padaryti?
– Lenkai susiskirstę ir kartu susimaišę šiuo klausimu. Be jokios abejonės, didžioji dalis lenkų ištikimi Bažnyčiai ir Vatikanui, dėl vienos labai paprastos priežasties – Popiežiaus Jono Pauliaus Antrojo, kuris šventajame soste buvo 27-erius metus ir kuris buvo lenkas.
Senoji Lenkijos karta, 30–40 metų žmonės puikiai prisimena, kai Jonas Paulius II buvo Popiežius ir kai jis lankydavosi Lenkijoj. Nuo to laiko popiežiui, kaip Katalikų bažnyčios vadovui, nesvarbu kokiam, išlikusi didelė pagarba. Kalbant apie politikus, jeigu būtų galima nubrėžti liniją tarp kairiųjų ir dešiniųjų, kairieji jo nelaiko savo autoritetu, bet ir dešiniųjų pusėje pasigirsta kritikos.
– Kokia tai kritika?
– Kritikos pasirodė tada, kai popiežius pareiškė, kiek vaikų turėtų turėti viena šeima, kai Popiežius pasakė, kad krikščionys turi atsiprašyti dėl gėjų diskriminacijos, taip pat dėl jo liberalaus požiūrio nesusituokusių, gyvenančių kartu porų atžvilgiu. Nors tai nėra labai didelės grupės žmonių, politikų ar dešiniųjų pažiūrų komentatorių, tačiau po pasirodžiusios kritikos visada aišku, kad yra žmonių, kurie nepritaria popiežiui kai kuriais klausimais.
Vienas svarbiausių popiežiaus apsilankymų per vizitą Lenkijoje – susitikimas su holokaustą išgyvenusiais žmonėmis buvusioje nacių mirties stovykloje Aušvice.
Nepasakyčiau, kad kritika labai radikali, tačiau įdomu tai, kad žmonės, kurie visiškai nesutinka su katalikų bažnyčia ir yra netikintys, dažnai pabrėžia, kad Pranciškus pats mėgstamiausias jų popiežius ypač dėl jo kairuoliškų pažiūrų. Galima nuolat pastebėti, kad besižavintys ar kritikuojantys klaidingai ar savaip interpretuoja tai, ką pasako popiežius. Vis dėlto nėra ryškios linijos tarp dešiniųjų, kurie tarsi turėtų palaikyti popiežių ir kairiųjų, kurie kritikuotų, viskas labai sumišę.
– Ar tai reiškia, kad popiežius Pranciškų lenkams net sunku sulyginti su popiežiumi Jonu Pauliumi II?
– Lenkai labai linkę lyginti šiuos du pontifikus. Vien dėl to, kad jų pažiūros panašios. Popiežius Pranciškus nori susitikti ir būti arti skurstančiųjų, neįgalių, jis nori būti su jaunimu, nori būti viskam atviras. Tokiomis savybėmis taip pat pasižymėjo ir Jonas Paulius II. Tuo metu, kai šventajame soste buvo Benediktas XVI, lenkai laikėsi santūriai ir iš vis jo beveik niekaip nekomentuodavo.
– Nepaisydamas pastarųjų teroro išpuolių įvairiose Europos vietose, Popiežius laikėsi savo stiliaus ir atsisakė paisyti susirūpinimo saugumu – per vizitą jis važinėjo savo atviru papamobiliu. Ar dėl saugumo buvo kokių nors nesklandumų?
– Viskas praėjo ramiai. Sutinkant popiežių, žmonės buvo atskirti nuo kelio, kuriuo važiavo pontifikas. Policija užtikrino, kad vienoje vietoje nesiburtų per daug žmonių. Saugumo taisyklės buvo labai griežtos. Lenkai labai patyrę tokiuose dalykuose. Lenkijoje lankėsi Benediktas XVI, o prieš tai daugybę kartų popiežius Jonas Paulius II.
– Ar pontifiko atvykimas į šalį apskritai dar yra ypatingas dalykas, ar lenkams tai jau įprasta? Kokia atmosfera šalyje apskritai?
– Taip, tiesa, lenkai tikrai pripratę savo šalyje matyti ir priimti popiežius. Bet be abejo visi tikintieji džiugiai priima popiežiaus vizitą. Krokuvoje labai gerai išsiskiria du tipai žmonių. Vieni jų atvyko į Krokuvą ir dalyvauja mišiose. Tuo metu didelė dalis krokuviečių tiesiog dingo iš miesto, nes jie žinojo, kad susiekimas mieste bus tiesiog siaubingas.
Daugybė kelių uždaryti, kai kurie tramvajai atšaukti. Jeigu dabar būtumėte Krokuvos gatvėse, turguje, restoranuose, kurie dirba ilgiau nei įprastai, – visur pilna žmonių, tačiau beveik visi jie – piligrimai, su savo vėliavomis, instrumentais, dainuojantys, šokantys ar kartais verkiantys. Tie, kurie atvyko pamatyti ir išgirsti popiežių, yra labai pakilioje nuotaikoje.
