15min jau rašė apie protestų simboliu ir tarptautine įžymybe tapusią 73 metų Niną Bahinskają. Pirmadienį A.Lukašenka tikino įsakęs saugumo pajėgoms jos nesuimti ir pavadino ją „principų žmogumi“.
Nepaisant garbingo protestų dalyvių amžiaus, spalio 12 dieną jie buvo vaikomi garsinėmis granatos ir ašarinėmis dujomis. Šį pirmadienį vyko ir A.Lukašenką palaikančių pensininkų kontrprotestas.
„Eisiu iki galo“
60 metų Ala pasakoja protesto akcijose dalyvaujanti jau nuo 1993-1994 metų ir niekada nebalsavusi už A.Lukašenką.
„Pagyvenę žmonės, kurie buvo laikomi valdžios atrama, pradėjo išeiti (į gatves). Pensinį amžių pasiekė tie, kurie devintajame dešimtmetyje gurkštelėjo laisvės. Jie mato, kaip diktatūra atima ateitį iš jų vaikų ir anūkų“, – DW sakė ji.
„Kai atsirado alternatyvūs pretendentai (į prezidento postą – red.), pasirašiau už kandidatų Viktaro Babarykos ir Valerijaus Capkalos judėjimus. Tačiau maniau, kad rinkimai vyks kaip įprasta, niekas nesikeis. Ir mane nustebino tai, kas įvyko rugpjūčio 9-ąją. Po to pradėjau aktyviau dalyvauti akcijose. Eisiu iki galo, nesvarbu, kas nutiks“, – pridūrė ji.
Rugpjūčio 9-ąją paskelbus, kad prezidento rinkimus nugalėjo A.Lukašenka, neva surinkęs daugiau nei 80 proc. balsų, Baltarusijos miestuose prasidėjo masiniai protestai, kuriuos režimas slopina jėga. Nuo demonstracijų pražios sulaikyta virš 12 tūkst. žmonių, išėjusieji iš izoliatorių pasakoja apie kankinimus.
„Sekmadienį (spalio 11 dieną) bandžiau išgelbėti vaikiną, kurį mušė OMON pareigūnai. Priėjau, pradėjau šaukti, patraukiau siloviką (jėgos struktūrų darbuotoją – red.) šalin, gavau į galvą lazda – ligi šiol skauda. Kitą dieną dalyvavau pensininkų marše“, – pasakojo Ala.
Alos manymu, dauguma šiemet vykstančių protestų ir mitingų dalyvių anksčiau neprotestuodavo, tačiau dabar tiesiog nebegali išlikti abejingi.
„Vieno vyro sūnų rugpjūčio 9-ąją sumušė OMON pareigūnai, jis pateko į Okrestino izoliatorių. Dabar tėvas eina (protestuoti – red.) vietoj sūnaus. Protestuose susipažinau ir susidraugavau su moterimi, kuriai 83 metai. Ji sako, kad eis tol, kol yra gyva“, – „Deutsche Welle“ tikino ji.
Pensininkų maršuose moterų – daugiau nei vyrų. Ala aiškina, kad apskritai pagyvenusio amžiaus vyrų šalyje yra mažiau – jie paprasčiausiai neišgyvena iki pensijos.
„Mano kartos vyrus siuntė likviduoti Černobylio atominės elektrinės avarijos padarinių, dauguma jau numirė. Vyrų pas mus mažiau, tačiau tie, kurie eina į protestus, yra drąsūs ir ryžtingi“, – pridūrė ji.
Nukentėjo nuo pareigūnų
„Baltarusijoje vyrai anksti miršta. Tarp mano bendraamžių – daug našlių“, – Alai antrino kita maršo dalyvė. Nenorinti atskleisti tapatybės moteris iš Žlobino į Minską atvyko medicininei apžiūrai, tačiau sužinojusi apie maršą nusprendė prie jo prisijungti. Dalyvavo kartu su broliu.
Akademijos mokslų rajone pensininkai bandė sutrukdyti gydytojo sulaikymui. Atsakydami silovikai ėmė mėtyti garsines granatas, purkšti ašarines dujas. „Buvo sunku kvėpuoti. Vienai moteriai prireikė greitosios pagalbos. Man iki nakties degė veidas“, – sakė DW ji ir pridūrė nesigailinti dalyvavusi marše.
Moteris sako už A.Lukašenką balsavusi vieną kartą – 1994 metais. Šiemetinės rinkimų kampanijos metu ji iš pradžių palaikė V.Babaryką, po to – Sviatlaną Cichanouskają. „Buvo akivaizdu, kad žmonės nori pokyčių, o valdžia iš karto ėmė naudoti represijas“, – sakė ji.
Po rinkimų Žlobine vyko didelės protesto akcijod, tačiau dėl sulaikymų, baudų ir atleidinėjimo iš darbo žmonių protestuose susirenka mažiau. Ieškoma ir naujų protesto formų.
„Susirinko 20 žmonių, sėdėjo ant suoliukų miesto aikštėje. Kas skaitė, kas kalbėjosi. Iškart pasirodė silovikai ir pasakė, kad tai – nesankcionuotas mitingas, todėl turime išsiskirstyti. Kitą sekmadienį milicija nuo pat ryto prižiūrėjo suoliukus“, – tikino pašnekovė.
„Negaliu jų teisti“
„Aš niekada nebuvau Lukašenkos fanatė. Kadangi rinkimuose neleido dalyvauti jo konkurentams, aš tiesiog nebalsavau“, – DW tikino 69 metų Tamara.
Pasak Tamaros, tarp baltarusių pensininkų netrūksta ir tų, kurie palaiko dabartinę valdžią.
„Tai – žmonės, kurie labai blogai gyveno perestroikos metais. Gaila, kad jie nesupranta, jog ir be Lukašenkos laikui bėgant šalyje viskas būtų gerai. Taip pat ir tie, kurie pokario metais gyveno kaime. Šiandien jie gavo duonos kepalėlį ir ramybės, galvoja, kad tai didžiausias gėris. Negaliu jų teisti“, – „Deutsche Welle“ sakė ji.
Spalio 12 dieną Tamara dalyvavo pensininkų marše ir matė, kaip silovikai panaudojo garsines granatas, ašarines dujas. Nors moterį tai gąsdina, ji ir toliau dalyvaus protestuose – „jei sveikata leis“.
