Pačioje Ukrainoje, žinoma, dėl fakto, kad A.Babčenka gyvas, džiaugiamasi. Ir iš tiesų: jei SBU pranešė jam, kad planuojamas pasikėsinimas į jo gyvybę, koks žurnalistas nesutiktų su pasiūlymu užkirsti žudikams kelią ir juos sulaikyti?
Vis dėlto žurnalistų organizacijos kritikuoja pačios SBU operacijos pobūdį: esą ar tikrai reikėjo inscenizuoti A.Babčenkos žūtį? Ar tikrai buvo būtinas spektaklis per spaudos konferenciją?
Žurnalistų apsaugos komitetas (Committee to Protect Journalists, CPJ) pranešime jau pastebėjo, kad ukrainiečiai kol kas nepersistengė pateikdami informaciją, kuri galėtų pagrįsti tokią operaciją.
Esą taip, yra vaizdo įrašas, kaip nužudymo organizatorius vykdytojui duoda dešimtis tūkstančių JAV dolerių, yra pranešimai, esą būsimam budeliui – jis jau bendradarbiavo su SBU – buvo perduotas dosjė apie A.Babčenkos privatų gyvenimą ir žurnalistinę veiklą.
Tačiau nėra nei pavardžių, nei konkrečių įrodymų. Negana to, skelbiama, kad nužudymo organizatoriui 40 tūkst. dolerių buvo pažadėta ne tik už A.Babčenkos, bet už dar maždaug 30 taikinių eliminavimą. Vidutinis atlygis – 1300 dolerių už auką. Ar ne per mažai?
Krūva klausimų SBU
Tad CPJ pagrįstai užduoda kelis klausimus SBU, į kuriuos tarnyba, anot organizacijos, turėtų atsakyti. Štai keli jų:
- Ar tariama grėsmė A.Babčenkos gyvybei buvo neišvengiama ir tikra?
- Kokių įrodymų, kad pasikėsinimą organizavo Rusijos saugumo tarnybos, turi SBU?
- Kokių tariamo nužudymo organizatoriaus ir vykdytojo kaltės įrodymų turi Ukraina?
- Kas slypi už organizatoriaus ir vykdytojo?
- Kokia tariamo organizatoriaus, kuris yra sulaikytas, tapatybė?
- Kokia tariamo samdomo žudiko tapatybė? Kur jis?
- Kodėl SBU turėjo inscenizuoti A.Babčenkos mirtį, kad sustabdytų planus jį nužudyti ir sulaikytų tariamą nusikaltimo organizatorių?
- Kas Ukrainos vyriausybėje žinojo apie šią operaciją?
- Kodėl pareigūnai viešai apkaltino Rusijos saugumo tarnybos dėl sąmokslo nužudyti A.Babčenką, nors tyrimas dar nebaigtas, o įtariamieji sąmokslininkai dar oficialiai neapkaltinti?
- Kiek apie grėsmę savo gyvybei žinojo A.Babčenka ir su kokiais šios grėsmės įrodymais jis buvo supažindintas?
- Kiek žinojo A.Babčenkos žmona ir kada ji ką sužinojo?
„Jaučiame nepaprastą palengvėjimą dėl to, kad Babčenka gyvas. Pripažįstame, kad Babčenka dalyvavo operacijoje ir pareiškė, kad nebūtų gyvas, jei nebūtų įsikišusi SBU.
Tuo pat metu tokie ekstremalūs Ukrainos pareigūnų veiksmai turi potencialo nusmukdyti visuomenės pasitikėjimą žurnalistais ir nutildyti pasipiktinimą, kylantį, kai jie yra nužudomi“, – mano CPJ.
Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius pareiškė nesuprantantis tokios SBU specialiosios operacijos, o Belgijos užsienio reikalų ministerija pabrėžė, kad Kijevas turės paaiškinti A.Babčenkos nužudymo inscenizaciją.
„Negalima su melagingomis naujienomis kovoti kitomis melagingomis naujienomis“, – pranešė ministerija.
Savo ruožtu Diplomatijos ir tarptautinių santykių centro prie Pensilvanijos universiteto direktorius Michaelas Carpenteris pareiškė: „Deja, pasekmės pasitikėjimui SBU ir valdžios institucijomis bus ilgalaikės. Žmonės nuo šiol dvejos. Deja, kai kitą kartą įvyks tragedija, visi sustos ir pagalvos, ar tai tiesa.“
„Šiandien tema – kita“
Tuo tarpu ir Ukrainos, ir šioje šalyje dirbantys Vakarų žurnalistai vienas po kito primena, kad porevoliucinis Kijevas nėra išaiškinęs kelių kitų žurnalistų – ir ne tik žurnalistų – nužudymų.
Antai „Financial Times“ korespondentas Maskvoje Maxas Seddonas pastebėjo: „Panašu, kad Ukraina labiau stengėsi surengti šią operaciją nei sučiupti labai tikrus kito žurnalisto Pavelo Šeremeto žudikus ar apklausti įtariamuosius, siejamus su SBU.“
Dar vienas žurnalistas Ianas Batesonas suskaičiavo penkias neišaiškintas užsakomąsias žmogžudystes Kijeve per pastaruosius dvejus metus.
2016 metų liepą buvo susprogdintas P.Šeremetas, kitų metų kovą – nušautas buvęs Rusijos parlamentaras Denisas Voronenkovas, 2017-ųjų birželį – susprogdintas Ukrainos karinės žvalgybos pulkininkas Maksimas Šapovalas.
Pernai rugpjūtį irgi automobilyje susprogdintas čečėnas, Rusijos agentų medžiotoju vadintas Timūras Machauri, spalį prie Kijevo nukauta dar vien čečėnė Amina Okujeva.
I.Batesonas trečiadienį į sąrašą buvo įrašęs ir A.Babčenką – dar prieš tai, kai paaiškėjo, kad šis žurnalistas iš tiesų liko gyvas. Skirtingai nei P.Šeremetas, kurio tarp gyvųjų nėra jau beveik dvejus metus.
Pranešdamas žinią-stebuklą apie A.Babčenką, SBU vadovas Vasilis Hrycakas tikriausiai neturėjo nustebti, kai iš vienos žurnalistės sulaukė klausimo, kaip tarnybai sekasi narplioti P.Šeremeto nužudymo bylą, bet atsainiai atsakė: „Būkit miela, šiandien pas mus kita tema.“
Bylos vis užstringa
P.Šeremeto, kuris kartu su automobiliu 2016-ųjų liepą buvo susprogdintas pačiame Kijevo centre, byla iš vietos, bent tarnybų duomenimis, nejuda. Praėjusių metų pabaigoje tai patvirtino Ukrainos nacionalinės policijos vadovas Serhijus Kniazevas.
„Deja, asmenys, kurie įvykdė Šeremeto nužudymą, nenustatyti“, – tada pareiškė S.Kniazevas, o Vidaus reikalų ministerijos Ryšių departamento direktorius Artiomas Ševčenka šių metų gegužės pradžioje pridūrė, kad nusikaltimo tyrimą komplikuoja faktas, jog P.Šeremetas buvo Rusijos pilietis.
Kritikuoti Ukrainos valdžią ir jos institucijas P.Šeremetas toli gražu nevengė.
„Neįmanoma atlikti tiriamųjų veiksmų šalies agresorės teritorijoje: nustatyti nusikaltime dalyvavusius asmenis ar juos apklausti. Tai labai komplikuoja tyrimą“, – sakė A.Ševčenka.
Vis dėlto didžiąją tyrimo dalį jau yra atlikę... žurnalistai. Pernai liepą, P.Šeremeto žūties metinių proga, tiriamosios žurnalistikos centras „Organized Crime and Corruption Reporting Project“ kartu su Ukrainos portalu Slidstvo.info paskelbė dokumentinį filmą „Killing Pavel“.
Juostoje teigiama, kad SBU agentas galėjo iš arti stebėti, kaip automobilyje paslepiamas sprogmuo, pražudęs P.Šeremetą. Žurnalistai išsiaiškino agento tapatybę: jis – nuo 2014-ųjų SBU dirbęs Igoris Ustimenka.
Visgi teisėsauga į tokią informaciją nereagavo, o bylos tyrėjai apsieina be areštų. Įdomu tai, kad kritikuoti Ukrainos valdžią ir jos institucijas P.Šeremetas toli gražu nevengė.
Pavyzdžiui, jis rašė apie „vaikštančius numirėlius Ukrainos politikoje“, vėliau domėjosi korupcija šalies kariuomenėje, tarkavo prezidentą Petro Porošenką dėl Panama Papers dokumentų, svarstė apie itin prieštaringai vertinamo ukrainiečių savanorių bataliono „Azov“ veiklą.
Jau tada, nužudžius P.Šeremetą, prabilta, kad Kijevas iki šiol nėra nustatęs dar vieno žurnalisto Georgijaus Gongadzės nužudymo užsakovų. G.Gongadzė 2000 metais dingo Kijeve, o po kelių mėnesių miške prie miesto buvo rastas jo lavonas be galvos.
2008-aisiais trys buvę Vidaus reikalų ministerijos pareigūnai buvo pripažinti dėl žurnalisto nužudymo, bet nusikaltimo užsakovai iki šiol nenustatyti.
Vis dar galutinai neuždaryta ir 2015 metų balandį įvykdyto prorusiškų pažiūrų žurnalisto Olesio Buzinos nužudymo byla.
Nors du įtariamieji – ukrainiečiai nacionalistai Andrijus Medvedka ir Denisas Polyščiukas – po dviejų mėnesių buvo sulaikyti, o ikiteisminis tyrimas pernai buvo baigtas, jie dar nenuteisti.
Negana to, tų pačių metų birželį D.Polyščiukas net buvo paleistas už užstatą. Tiesa, kilus pasipiktinimui po kelių dienų vyras vėl buvo suimtas.
