Jei paskaitysite atsiliepimus žmonių, kurie tuo metu buvo prie sienos, daugelis prisimena euforijos jausmą, suvokimą, kad buvęs režimas griuvo ir ateina nauja, vilties epocha. Kaip visa tai vyko? Bandydamas atsakyti į šį klausimą susitinku su Berlyne gyvenančiu Markusu Mulleriu Tenckhoffu – gidu po šį miestą, o taip pat ir Prūsijos istorijos specialistu. Su juo kalbamės ne tik apie tai, kaip griuvo siena, bet ir apie tai, kaip jis prisimena gyvenimą padalintame Berlyne.
Vakarų Berlynas – tarsi nukeliavęs laiku į priekį
Markusas Mulleris Tenckhoffas gimė Vakarų Berlyne 1968 metais. Tuo metu miestas jau buvo padalintas Šaltojo karo simboliu tapusios Berlyno sienos. Sovietai, taip ir nepasiekę, kad Vakarų valstybės paliktų Berlyną, ir vakarinei miesto daliai tapus pabėgėlių iš Rytų Berlyno prieglobsčiu (vien 1960 m. VDR paliko per 150 tūkst. Rytų Vokietijos piliečių), nusprendė pastatyti sieną. 1961 metų rugpjūčio 13 dieną sienos statybos prasidėjo, skirtingose dalyse palikusios gimines, šeimas, kai kurie žmonės nebegalėjo patekti ir į savo buvusias darbovietes. Beje, jau ir prieš tai Rytų Vokietijos valdžia įtariai žiūrėdavo į rytų berlyniečius, dirbančius vakarinėje dalyje, ir vadino juos „egoistais“.
Markusas augo katalikiškoje šeimoje, kurioje buvo daugiau kalbama apie religiją, o ne apie politiką. Tačiau visi, be abejo, jautė sienos buvimą šalia. 2,2 milijonai Vakarų Vokietijos piliečių liko gyventi apsupti sovietų kontroliuojamos teritorijos, ir susisiekimas su likusia šalies dalimi buvo komplikuotas. Buvo ir praktinių skirtumų – beveik viskas į vakarinę Berlyno dalį turėjo būti atgabenama iš Vakarų Vokietijos, tad prekės čia buvo 10 proc. brangesnės nei kitoje šalies dalyje. Vakarų Berlyno ekonomika po padalijimo krito ir iš esmės buvo priklausoma nuo subsidijų iš Vakarų.
Tačiau buvo ir kitas jausmas – kad Vakarų Berlyne viskas vyksta kiek kitaip, kad čia daug kitoniškumo. „Manau, kad to laiko Berlynas buvo nukeliavęs į priekį laike“, – apie to miesto gyvenimą pasakojo Markusas. Žinoma, prie to nemažai prisidėjo ir iš Vakarų atvažiuojantys menininkai, muzikantai – apie tai jau rašyta kitoje 15min publikacijoje. Vakarų atlikėjams to laiko Berlynas atrodė kaip laisve kunkuliuojantis, itin savotiškas miestas, traukęs tokius atlikėjus kaip Davidas Bowie ar Nickas Cave'as. Tiesa, pats Markusas įsitikinęs, kad daugelis tų atvykėlių buvo remiami įvairiomis meno, mokslo stipendijomis (tai patvirtina ir daugybės šaltinių, – aut. past.): „Buvo siekiama parodyti pasauliui, kad mes esame laisvi“. Šalia tų naujų vėjų buvo ir kartu su tuo atkeliaujančių problemų – mieste itin išplito narkotikai, – heroinas, LSD tapo lengvai prieinami.
„Vakarų Berlyno problema buvo ir ta, kad čia buvo mažai jaunimo. Nematydami perspektyvų, nemažai jų išvyko į Vakarų Vokietiją“, – prisimena jis.
Šaltojo karo citadelė
Augdamas Vakarų Berlyne Markusas puikiai jautė, kuo gyvena kaimynai rytinėje dalyje, padėdavo ir tai, kad jie galėdavo matyti Rytų Vokietijos televiziją, kuri buvo persunkta sovietinės propagandos. Tiesa, rytų vokiečiai irgi gaudavo informaciją ne tik iš sovietų, bet ir iš Vakarų Vokietijos, tad informacinis apsikeitimas vyko. Tiesa, ne visoje Vokietijoje – kaip anklavą Markusas išskiria kad ir Saksoniją, kuri dėl geografinių sąlygų buvo gana izoliuota ir kurią pasiekdavo daugiausia tik sovietinė propaganda.
Prisimindamas mokyklos metus, jis sako, kad niekuomet nebuvo mokoma jokios neapykantos, jokio priešiškumo kitai santvarkai. Didele dalimi tai buvo ir dėl to, kad kitoje pusėje atsidūrė irgi vokiečiai. Tuo tarpu į Rytų Vokietiją atvykę rusai, kaip vėliau iš pasakojimų sužinojo Markusas, ir į okupuotos Rytų Vokietijos gyventojus žiūrėjo labai įtariai, stengėsi nebendrauti su jais. „Net ir rytų vokiečius rusai vis tiek laikė pavojingais, kažkiek naciais“, – prisimena Markusas.
Nors Vakarų Berlyne, kaip galima pagalvoti iš pasakojimų, buvo šėlsmo ir laisvės, visgi Markusas prisimena ir nuolatinį pavojaus, grėsmės jausmą – dėl to, kad tapo Šaltojo karo citadele, vakarų berlyniečiai jautė tiek pavojų iš sovietų, tiek ir baimę, kad amerikiečiai gali pradėti karo veiksmus prieš sovietus būtent čia: „Pamenu, kai po daug metų nuvykau į Ameriką, sėdėjau viešbučio kambaryje, ir jaučiau – štai čia aš pagaliau esu saugus“.
Su tėvais jie nuvykdavo ir į kitus Vakarų Vokietijos miestus, lankėsi ir Rytų Vokietijoje, tačiau įspūdžiai iš čia nebuvo patys geriausi: „Mane gąsdino ta atmosfera“.
Beje, kai įsikalbame apie skirtumus tarp rytų vokiečių ir vakarų vokiečių, jis sako, kad buvo vienas iš esminių dalykų, kuris skyrė juos – vakariečiai mokėjo laisviau reikšti emocijas, išsakyti savo jausmus: „Mes buvome emocijų karta“. Tuo tarpu rytų vokiečiams buvo diegiamas gebėjimas analizuoti informaciją, o ne reikšti savo emocijas.
Išvyko į Londoną
Kaip ir nemaža dalis jaunų Vakarų Berlyno gyventojų, jis visgi nusprendė palikti miestą. Ir išvyko gyventi į Londoną. „Mane slėgė tas sienos buvimas. Ir kai mums buvo teigiama, kad siena čia stovės amžinai, supratau, kad man reikia išvykti, vilties nėra“. Londone jis išbuvo 2,5 metų ir grįžo 1991 metais, jau griuvus sienai. Grįžęs į gimtąjį miestą suvokė, kad niekas nebėra taip kaip buvę, su politinės sistemos pokyčiais ir pats miestas įgavo visiškai naują gyvenimą.
Tiesa, Berlyno sienos griūtį jis visgi pamatė. „Sakoma, kad jei kažko labai nori, svajonės išsipildo“. Prieš pat sienos griūtį jis grįžo savaitei atostogų namo. Ir buvo čia 1989 metais naktį iš lapkričio 9 į lapkričio 10 dieną, kai siena griuvo, simboliškai reiškusi ir Šaltojo karo pabaigą.
Su Markusu stovime netoli traukinių stoties, vietoje, kurioje, anot jo, „viskas prasidėjo“. Tiesą sakant, vaikštinėdamas apylinkėse net ir sunkiai suprastumei, kokio istorinio lūžio vieta tai yra. Keletas grafičių, atminimo ženklų, nuotraukų iš tų laikų. Tačiau jokių pompastiškų monumentų ar didelių atminimo ženklų.
„Žudymo mašina griuvo“
O būtent šioje vietoje tą naktį prasidėjo tai, kas pakeitė istoriją. Jau ir prieš tai kurį laiką buvo jaučiamas permainų vėjas – Rytų Berlyne vyko protestai, reikalaujant daugiau laisvių. Tačiau to, kas įvyko tą naktį, nesitikėjo niekas, – matyt, kad ir aukščiausi Rytų Vokietijos pareigūnai.
Tą vakarą surengtoje spaudos konferencijoje politinio biuro narys Gunteris Schabowskis pranešė apie sprendimą, kad visiems Rytų Vokietijos gyventojams bus leidžiama išvažiuoti į kitą sienos pusę be specialių leidimų. Ir paklaustas, nuo kada, pasakė, kad nuo „dabar“.
Iki šiol daug diskutuojama, kiek tai buvo improvizacija, kiek iš anksto parengtas pranešimas. Bet kuriuo atveju, ši žinia pasklido akimirksniu, ir prie sienos ėmė rinktis minios žmonių, reikalaujančių atverti praėjimus. Nors pareigūnai buvo gavę įsakymą nešaudyti, visgi iš pradžių žmonių jie nepraleido. Tik vėliau, negaudami jokių aiškių nurodymų iš vadovybės, jie visgi nebesugebėjo sulaikyti besiveržiančių žmonių, kurie pralaužė užtvaras ir plūstelėjo į Vakarų Berlyną. „Žudymo mašina griuvo“, – taip trumpai apibūdina tuos įvykius Markusas.
Tiesa, kai kalbu su Markusu, jis sako, kad tie įvykiai, apskrieję viso pasaulio žiniasklaidą ir įsitvirtinę tautos sąmonėje kaip triumfo akimirka, jam pasirodė kiek kitaip. Nuėjęs naktį prie sienos jis sako buvęs nustebęs, kaip tylu čia. Miniai prasibrovus pro sieną čia nebebuvo nei triukšmaujančių, nei švenčiančių minių. Atrodė, kad visi tiesiog nuskubėjo – arba apžiūrinėti atsivėrusio miesto, arba ieškoti artimųjų. Beje, jis sako, kad lygiai taip pat nedaug žmonių buvo ir vėliau vykusiuose oficialiuose mitinguose.
Jeigu buvo manoma, kad daugelis rytų vokiečių pasklis po Vakarų Berlyną, to irgi neįvyko – nemažai žmonių iš Rytų Vokietijos išties išsyk suskubo ieškoti naujojo gyvenimo, tačiau į kitus Vakarų Vokietijos miestus, kuriuose buvo daugiau darbo galimybių. O suvienytas Berlynas eilinį kartą pradėjo ieškoti naujojo savo identiteto ir darsyk prisikėlė kaip meno, pramogų, muzikos sostinė.
„Mirties zona“
Tačiau Berlyno sienos ženklų likę ir jie liudija apie neseną istoriją. Tramvajumi kartu su Markusu keliaujame nuo vienos su Berlyno siena susijusios svarbios vietos iki tos, nuo vieno muziejaus iki kito. Galima praleisti gerą pusdienį vien apžiūrinėjant su tuo susijusius Berlyno istorijos liudijimus.
Vieni labiausiai įsimenančių – buvusios Berlyno sienos vietoje įrengtos atminimo lentos sieną bandžiusiems įveikti žmonėms. Skaičiuojama, kad per visą sienos buvimo laikotarpį apie 5000 vokiečių pavyko pabėgti į Vakarus, tačiau apie 200 iš jų žuvo. Skaitydamas apie sienos įtvirtinimus, suvoki, kiek drąsos arba susikaupusios desperacijos turėjo žmonės, bandę įveikti šiuos įtvirtinimus – neužteko vien tik perlipti beveik keturis metrus siekiančią dviejų įtvirtinimų tvorą, bet ir įveikti 145 metrų vadinamąją „mirties zoną“, kurią saugojo sargybiniai su šunimis. Jie šaudė į bet kurį bėgusį per sieną ir buvo vėliau apdovanojami už „sėkmingą likvidavimą“. Prie buvusios sienos esančiame memoriale galima pamatyti ir žuvusiųjų nuotraukas – paskutinis jų žuvo, likus suskaičiuotoms dienoms iki sienos griūties. Į jį buvo suvarytos 22 kulkos.
Statant sieną buvo naikinama viskas, kas pasitaikydavo kelyje – net ir kapinės, bažnyčios. Pastačius sieną vakarinėje dalyje vykdavo dideli protestai, tuo tarpu rytų berlyniečių pasipiktinimo akcijos būdavo numalšinamos, jiems buvo draudžiama net mojuoti kitoje pusėje esantiems žmonėms.
Sienos kirtimai
Iš pradžių keliauti tarp abiejų miesto dalių buvo labai mažai galimybių – tik gavus specialų leidimą ir ypatingomis progomis. 1964 metais leidimas buvo sušvelnintas pensininkams, kuriems VDR valdžia leido kelis kartus per metus apsilankyti vakarinėje dalyje – daugelis jų iš tokių kelionių parsiveždavo taip geidžiamų prekių ir tapo svarbiais kurjeriais.
Markusas atsimena, kad Rytų Berlyne ypatingas deficitas buvo patalynė, tačiau vietos gyventojai buvo puikiai įvaldę gebėjimą baldus ir daugybę kitų namų apyvokos daiktų pasigaminti patys namuose.
1972 metais sienos perėjimas tapo atviresnis, tačiau visgi su daugybe formalumų ir patikros punktų. Friedrichstrasse esanti geležinkelio stotis buvo vadinama „ašarų rūmais“ – dėl viso skausmo, kurį turėjo patirti sienos čia atskirti artimieji.
Beje, sienos perėjimo punktuose buvo įrengtos ir vakarietiškų prekių parduotuvės „Intershop“, tapusios viena iš šnipinėjimo vietų – 1964 metais 11 iš čia dirbusių 19 darbuotojų priklausė „Stasi“.
Šnipų sostinė
Berlyno siena ne tik padalino miestą į dvi dalis, bet ir pavertė jį šnipų sostine – jei galvotume apie XX amžių, tik Viena galbūt galėtų priartėti prie Berlyno pagal čia dirbusių šnipų skaičių, pagal čia vykdytus sąmokslus. Berlyne yra ir garsusis „šnipų tiltu“ vadinamas Glienicke tiltas, ant kurio vyko apsikeitimas šnipais, tapęs tiek knygų, tiek filmų siužeto centru ir kuris iki šiol traukia turistus.
Su tuo, kaip vyko šnipinėjimas Berlyne, galima susipažinti ir šiame mieste veikiančiame Šnipų muziejuje. Čia ne tik surinkta gausybė informacijos apie šnipinėjimą, pradedant nuo seniausių laikų iki dabartinio kiberšnipinėjimo, – lankytojai patys gali išbandyti, kaip veikė pasiklausymo įranga, ieškoti paslėptų „blakių“, interaktyviame žemėlapyje sekti garsių operacijų vietas, apžiūrėti, kaip atrodė radijo imtuvai, mikrokameros, pistoletai, šnipų apranga, kiti autentiški daiktai.
Dar prieš iškylant Berlyno sienai šis miestas dėl to, kad jame susidūrė dvi priešiškos Šaltojo karo jėgos, buvo ideali terpė verbuoti šnipus, o iškilus ir fizinei užtvarai abi pusės stengėsi perimti kuo daugiau informacijos – kiekviena savais metodais. Rytų Vokietija stengėsi įgyti pranašumą kiekiu, įdarbindama įspūdingą skaičių šnipų, o vakariečiai – technologinėmis priemonėmis. Kiekvienas rytų vokietis, bandantys apsilankyti vakarinėje dalyje, sulaukdavo abiejų pusių specialiųjų tarnybų dėmesio, tas pats nutikdavo ir su vakariečiais, bandančiais apsilankyti rytinėje Berlyno pusėje. Kartais į rytinę Berlyno pusę perbėgę rytiečiai būdavo įtikinami tapti šnipais ir grįžti atgal į Rytų Berlyną.
Dar vienas aspektas, kuriam skiriama dėmesio šiame muziejuje – seksas kaip šnipinėjimo ginklas. Kaip yra sakęs buvęs sovietų kontržvalgybos vadovas Olegas Kaluginas, „aš nuolatos nustembu, kiek daug problemų žmonės susikuria vien dėl sekso“. Ypatingai dažnai „romeo agentus“ išnaudodavo „Stasi“, specialiai apmokydavusi savo šnipus vyrus, kaip suvilioti Vakaruose dirbančias vienišas ministerijų sekretores ir išgauti iš jų informaciją – kartais tai baigdavosi netgi vedybomis.
Naivu būtų tikėtis, kad didysis šnipinėjimas baigėsi sulig Berlyno sienos griūtimi. Jis ir toliau tęsiasi, tačiau naudojant vis pažangesnes technologines priemones. Tačiau tai jau – kita istorija.
15min žurnalisto kelionę į Berlyną iš dalies apmokėjo „Visit Berlin“, apgyvendino „Henri Hotel“, turiniui tai įtakos neturi.
