28 Bendrijos valstybių vadovai susitiko spręsti šio klausimo, Europos Parlamento frakcijoms nesutarus dėl paramos konkrečiam kandidatui į Europos Komisijos – pagrindinės Europos Sąjungos vykdomosios valdžios institucijos – vadovo postą.
Būsimas Jeano-Claude'o Junckerio įpėdinis užims svarbiausią vadovaujamą postą Briuselyje.
Neturėdami konkretaus kandidato šioms pareigoms, lyderiai negalėjo sutarti ir dėl kitų svarbių paskyrimų, todėl buvo priversti birželio 30-ąją, sekmadienį, šaukti dar vieną viršūnių susitikimą.
„Europos Vadovų Taryba surengė nuodugnias diskusijas dėl paskyrimų, – sakė susitikimui pirmininkavęs Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas. – Nė vienas iš kandidatų nesulaukė daugumos palaikymo.“
„Europos Vadovų Taryba sutarė, kad reikalingas paketas, atspindintis ES įvairovę. Dar kartą susitiksime birželio 30-ąją“, – sakė jis.
Numatytas susitikimas įvyks likus vos dviem dienoms iki pirmojo naujos sudėties Europos Parlamento posėdžio. Lyderiai pasiryžę sutarti dėl paskyrimų į svarbiausius postus iki tada, kai Europos Parlamentas rinks savo pirmininką.
Bet tai bus išties nelengva. Mat panašu, kad nesutarimai tarp šalių lyderių buvo tokie aštrūs, jog jie net nesugebėjo susitarti, dėl ko konkrečiai nesutarė.
Antai Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas sakė, kad Europos Komisijos pirmininko rinkimų procesas, kai konkretų kandidatą iškelia Europos Parlamentas, neveiksmingas, todėl sprendimą dėl to turi priimti 28 valstybių lyderiai.
„Pateiktos trys konkrečios kandidatūros buvo atmestos, – sakė E.Macronas. – Donaldas Tuskas išsiaiškino, kad nė vienos iš šių kandidatūrų nepalaiko dauguma. Visi jie šį vakarą buvo išbraukti, o tai leidžia mums pradėti procesą iš naujo.“
Tačiau Vokietijos kanclerė Angela Merkel buvo atsargesnė. Ji gynė tokį rinkimų procesą, kai kandidatas iškeliamas partijų, nors ir sutiko, kad daugumos palaikymo neturi nei europarlamentaras, centro dešiniųjų kandidatas Manfredas Weberis, nei socialistų iškeltas Europos Komisijos pirmasis vicepirmininkas Fransas Timmermansas, nei liberalams atstovaujanti ES konkurencijos komisarė Margrethe Vestager.
A.Merkel visgi pažymėjo, kad nepriklausomai nuo to, kokį kandidatą pasirinks lyderiai, jam bus būtina užsitikrinti daugumos Europos Parlamento narių palaikymą.
J.C.Junckeris: „Įsitikinau, kad mane, panašu, labai sunku pakeisti.“
„Paaiškėjo, kad nė vienas iš politinių partijų pagrindinių kandidatų neturi daugumos palaikymo, – sakė ji. – Aišku, kad norime bendro su parlamentu sprendimo.“
Vokietijos kanclerė visiškai teisi. Ketvirtadienį tiek socialistų, tiek liberalų atstovai Europos Parlamente pareiškė neparemsiantys M.Weberio kandidatūros į Europos Komisijos vadovus.
A.Merkel jau pripažino, kad centro dešinieji ir centro kairieji EP nebeturi daugumos, todėl esą akivaizdu, jog jiems reikės ieškoti sąjungininkų. Tokiais gali tapti liberalai arba žalieji. Arba, žinoma, abi šios politinės jėgos.
Išsirinkti naują ES institucijų vadovų puokštę visada nelengva. Sunkių derybų prireikė ir 2014-aisiais, kai po EP rinkimų procesas užsitęsė visą vasarą. Bet šįkart, regis, iš vietos nė nejudama.
A.Merkel poziciją sunkina ir tai, kad ji negali tiesiog imti ir nusisukti nuo M.Weberio, kuris yra vokietis centro dešinysis – kaip ir kanclerė. Tokio sprendimo pasekmės greičiausiai būtų juntamos ir Vokietijos vidaus politikoje.
Tuo tarpu darbą turėsiantis baigti dabartinis Komisijos pirmininkas Jeanas-Claude'as Junckeris, stebėdamas sekinantį procesą, nepraleido progos pajuokauti.
„Įsitikinau, kad mane, panašu, labai sunku pakeisti“, – prieš 3 val. ryto prieš žurnalistus šyptelėjo J.C.Junckeris.
Geidžiamiausi postai
Kandidatui į Europos Komisijos pirmininkus reikia užsitikrinti mažiausiai 21 iš 28 Bendrijos šalių lyderių ir daugumos 751 vietą turinčio Europos Parlamento narių palaikymą.
Trys su vykstančiomis derybomis susiję šaltiniai pranešė, kad lyderiai gali sutarti leisti Europos liaudies partijai vietoje M.Weberio pasiūlyti alternatyvią kandidatūrą.
Frakcija „Atnaujinkime Europą“ viliasi, kad kažkas iš liberalų pakeis D.Tuską Europos Vadovų Tarybos pirmininko poste, o socialistai pretenduotų į ES užsienio politikos vadovo postą.
Žalieji ir socialistai galėtų deleguoti po savo atstovą į penkerių metų kadencijai išrinkto Europos Parlamento pirmininko postą. Kiekvienas iš jų dirbtų po pustrečių metų.
Tarp galimų kandidatų į Europos Komisijos pirmininkus minimas ir ambicingas ES vyriausiasis „Brexit“ derybininkas Michelis Barnier – buvęs Prancūzijos ministras, priklausantis Europos liaudies partijai.
Tačiau teigiama, kad partija turi ir kitų kandidatų, o prancūzų bei vokiečių šaltiniai sako, jog kanclerė A.Merkel nesutiks, kad šį svarbų postą užimtų prancūzas.
Į ateinantį penktadienį ir šeštadienį Osakoje vyksiantį Didžiojo dvidešimtuko (G-20) viršūnių susitikimą pakviesti šešių ES valstybių – Prancūzijos, Vokietijos, Jungtinės Karalystės, Italijos, Ispanijos bei Nyderlandų – lyderiai toliau tęs diskusijas iki sugrįžimo į Briuselį birželio 30-ąją.
