K.Pomiano paskaita vadinosi „Europinė tapatybė: istorinis faktas ir politinė problema“, tad profesorius ne veltui ją pradėjo lygindamas europiečius ir kinus.
Kalbėdamas apie Europą prieš šimtmečius profesorius minėjo jos formavimąsi, santykius su kaimynais ir viduje – tarp Rytų ir Vakarų, kurie, profesoriaus žodžiais tariant, skyrėsi net savo bažnyčių ir dvasininkų išvaizda, abėcėle.
Dabar yra kitokių padalijimų. Tarkim, tarp Europos Sąjungos narių ir šalių, norinčių į ją patekti, bet neatitinkančių sąlygų. Tačiau šie skirtumai nėra tokie, kurie galėtų sukelti didžiulį konfliktą. Išimtis tėra aštrėjantys Rusijos ir ES santykiai pastaruoju metu, – sakė K.Pomianas.
XX amžius lėmė, kad Europoje valstybių skaičius išaugo nuo 20 iki daugiau nei 40, kadangi subyrėjo imperijos. „Tereikėjo kibirkšties ir viskas galėjo užsiliepsnoti. Taip ir nutiko 1914 metais, kai prasidėjo tokie įvykiai kaip revoliucija Rusijoje, fašizmas Vokietijoje, Italijoje, nusikaltimai žmogiškumui“, – kalbėjo K.Pomianas.
Tačiau visos šios grėsmės nesuskaldė Europos, nesugriovė antrojo Europos kultūrinio susivienijimo. Tai tik pagilėjo ir sustiprėjo, kadangi atsirado naujų kelių, pagerėjo susisiekimas geležinkeliu, oru. Po Sovietų Sąjungos subyrėjimo, profesoriaus teigimu, nebeliko Europos skirstymo į demokratines ir totalitarines valstybes, „rinkos ir planinę ekonomikas“.
„Dabar yra kitokių padalijimų. Tarkim, tarp Europos Sąjungos narių ir šalių, norinčių į ją patekti, bet neatitinkančių sąlygų. Tačiau šie skirtumai nėra tokie, kurie galėtų sukelti didžiulį konfliktą. Išimtis tėra aštrėjantys Rusijos ir ES santykiai pastaruoju metu“, – pranešime kalbėjo profesorius.
Vis dėlto kalbėdamas apie europiečių tapatybę, prof. K.Pomianas temos apie konfliktą su Rusija neplėtojo. Klausimo apie tai, žinoma, jis neišvengė. Anot profesoriaus, Europos padalijimas į Vakarus, kur vyrauja katalikybė, ir į Rytus, kur yra stačiatikybė, tebeegzistuoja.
„Europa Rusijai yra problema. Nesvarbu, kad didieji Rusijos muzikos, literatūros kūrėjai buvo Europos kultūros dalis, bet Rusijai Europa yra problema. Tačiau nenorėčiau šios temos plėtoti toliau“, – toliau dėstė profesorius, primindamas, kad apie tai, jog Rusija neturėtų priimti europietiškos kultūros, kalbėjo dar XX amžiaus pradžioje žinomi rusų mokslininkai.
Europa Rusijai yra problema. Nesvarbu, kad didieji Rusijos muzikos, literatūros kūrėjai buvo Europos kultūros dalis, bet Rusijai Europa yra problema, – dėstė profesorius.
Profesoriui pasirodė nepriimtina ir prof. Alfredo Bumblausko mintis, kad dabar Vidurio Europa, taip pat ir Lietuva, priversta klausyti Vakarų žodžio iš Strasbūro. K.Pomianas priminė, kad Europos Parlamente vienodai atstovaujama ir Lietuva, ir Lenkija, ir Prancūzija ar Vokietija. „Tad klausydami kalbos iš Strasbūro, klausome Europos balso, savo balso, o ne Vakarų“, – teigė K.Pomianas.
„Noriu pažymėti – Europa nėra Jie, europiečiai nėra Jie. Tai esame Mes“, – savo kalbą baigė K.Pomianas.
Prof. K.Pomianas į Vilnių atvyko ir paskaitą skaitė Lenkijos instituto, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto, EHU Center for German Studies, Goethe instituto Vilniuje kvietimu. Kaip pažymėjo pats, paskutinį kartą Vilniuje jis lankėsi 1992 metais, tad antrą kartą skaityti pranešimą Vilniaus universitete jam esanti garbė.
K.Pomianas – lenkų istorikas ir filosofas. 1952-1957 m. jis studijavo Varšuvos universiteto Filosofijos fakultete, ten apgynė daktaro disertaciją (1965) ir habilitaciją (1968). 1968 m. už viešą valstybinės ir partinės valdžios kritiką pašalintas iš darbo. 1973 m. emigravo į Prancūziją, čia 1984 m. tapo Nacionalinio mokslinių tyrimų centro profesoriumi (Centre national de recherche scientifique).
2001 m. K.Pomianas buvo paskirtas Europos istorijos muziejaus Briuselyje moksliniu direktoriumi.
Venecijos Ateneo Veneto ir Bolonijos Accademia Clementina narys. Akademinę karjerą pradėjo tyrimais apie vėlyvųjų Viduramžių ir Naujųjų laikų istorinę savimonę („Praeitis kaip tikėjimo objektas“, „Praeitis kaip žinojimo objektas“). Tarptautinę šlovę pelnė jo novatoriškos, įvairiomis kalbomis pasirodžiusios studijos apie kolekcionavimo ir muziejų istorijos pradžią, laiko suvokimą ir matavimą („Žmogus tarp daiktų“, „Muziejų pradžia: apie rinkimą“, „Laiko tvarka“). Pastaruoju metu rašo Europos kultūros istorijos, atminties istorijos temomis („Europa ir jos tautos“ ir kt).
