Šiuo metu vis dar atviras nuolatinio pabėgėlių mechanizmo paskirstymo klausimas. Gali būti ir vėl panaudotas tas pats mechanizmas – kvalifikuotos daugumos balsavimo. Ir kas tada, jeigu ir vėl taip pat?
– Šiuo atveju pasipriešinimas gali būti daug didesnis. Netgi Lietuva yra pasakiusi, kad nepritartų automatiniam skirstymui. Tai reiškia, kad valstybės narės netgi negali tiksliai žinoti, kiek pabėgėlių bus priverstos priimti. Ir tam greičiausiai priešinsis žymiai daugiau narių, todėl netgi neaišku, ar užtektų kvalifikuotos balsų daugumos. Aš manau, kad EK, matyt, retkarčiais grįš greičiau prie tokio balsavimo ir dėl konkrečių skaičių besikeičiant situacijai, negu rizikuos gauti neigiamą sprendimą automatiniam paskirstymui.
– Ko galima tikėtis ateityje? Ar tos valstybės ir ateityje į kažkokias grupeles vienysis? Tai išeitų Lisabonos sutartis nebegalios?
– Taip. Na, iš tikrųjų panikai kažkokių ženklų nereikėtų ieškoti. Net tos šalys, kurios balsavo prieš, vėliau sutiko laikytis to sprendimo, na, bent jau dalis šalių ketina jo laikytis. Jiems svarbiausia buvo parodyti, kad jie ištikimi savo principams prieš savo rinkėjus, kad jie nenusileido, kad ES, Briuselis neprivertė jų balsuoti taip, kaip jie nenori.
Sprendimai, net ir siūlant finansinę paramą toms prieglobsčio šalims, į kurias pirmiausia patenka pabėgėliai, turėjo būti svarstomi daug anksčiau. Jau net ne šiemet, o pernai.
– Tai buvo žinia vidaus rinkai?
– Taip, žinia vidaus rinkai ir tam kartui įtampa galbūt nuslūgs. Bet, be abejo, precedentas jau yra ir tokiu precedentu galima naudotis kitais klausimais. Ir tai reiškia, kad mes tikrai „įdarbiname“ šį mechanizmą – kvalifikuotos balsų daugumos – ir, aišku, tai veda į didesnę įtampą tarp šalių narių. Neišvengiamai grupavimasis ir ieškojimas paramos arba kvalifikuotai balsų daugumai surinkti, arba kažkokiai opozicijai surinkti, be abejo, bus. Tai tikrai nėra geras ženklas – Europos vienybei toks sprendimas nėra palankus.
– Lietuvos prezidentė yra pasakiusi, kad, sprendžiant migracijos krizę, ES trūko ne vienybės, o išminties. Ir iš tiesų, kai pagalvoji – 9 mėnesius srautai tik didėjo ir tik dabar, šią savaitę, EVT buvo pagaliau pradėta kalbėti ne apie pasekmes ir jų likvidavimą, o apie priežasčių užkardymą, šalinimą. Jeigu taip būtų Lietuvoje, tai aš įsivaizduoju, į paviršių būtų ištraukti tie, kurie atsakingi, ir pareikalauta iš jų atsakomybės ir greičiausiai atsistatydinimo. Jūs jau užsiminėte, kad EK pražiūrėjo šitą problemą, bet kiek atsakomybės turėtų prisiimti konkretūs pareigūnai, t. y., EK vadovas ir, svarbiausia, užsienio reikalų įgaliotinė Federica Mogherini, kuri pati yra italė ir kuri turėtų labai gerai žinoti šitą krizę?
– Taip, jūs teisingai nurodote tuos galimus kaltininkus. Aišku, situacija yra tokia, kad šiuo metu kaltininkai yra valstybių vadovai, kurie priešinasi EK. Ir tai leidžia nukreipti dėmesį nuo kai kurių EK narių, tos pačios F.Mogherini. Manyčiau, kad, be abejo, ES išorinių reikalų tarnybai tikrai reikėjo padaryti žymiai daugiau. Sprendimai, net ir siūlant finansinę paramą toms prieglobsčio šalims, į kurias pirmiausia patenka pabėgėliai, turėjo būti svarstomi daug anksčiau. Jau net ne šiemet, o pernai. Nes jau ir pernai, ir užpernai buvo galima matyti, kiek daug pabėgėlių pereina į Turkijos teritoriją, į Libaną, į Jordaniją.
Natūralu, kad ten pritvinkus milijonams pabėgėlių, jie turės galimybę eiti dar toliau. Jie bus priversti tiesiog eiti toliau. Todėl tai, apie ką dabar tik pradedama kalbėti – apie rimtą, ne milijonais, o milijardais skaičiuojamą, paramą Turkijai ar kitoms Viduržemio jūros regiono šalims, turėjo būti padaryta gerokai anksčiau. Ir čia EK turi labai mažai pasiaiškinimų, kodėl jie pražiūrėjo šitą klausimą.
